Berlynas ir neblėstanti meilė metaforoms ir futbolui, arba Kas naujo metaforų tyrimuose

##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Inesa Šeškauskienė

Santrauka

Metaforos ir futbolas. Taip buvo galima pavadinti šių metų liepos pradžioje žmonių sambūrį Berlyne, kurie kalbėjo apie metaforas ir kiekvieną vakarą žiūrėjo Europos futbolo čempionatą. Kartu su Berlyno gyventojais, ypač tą vakarą, kai Vokietija nugalėjo Italiją, kai Berlynas siautė kiaurą naktį... Metaforos ir futbolas nėra nesuderinami. Apie tokią dermę, pasitelkusi mentalinių erdvių (angl. mental space) teoriją ir laikraščių futbolo apžvalgas kalbėjo portugalų tyrėja B. M. Fernandes de Sousa iš Naujojo Lisabonos universiteto. Apie tokią dermę galima buvo samprotauti vakarais prie futbolo ir alaus.

Jei norėčiau visiškai supainioti skaitytoją, turėčiau dar paminėti tokius keistus derinius kaip metafora gestuose, vokalo pamokose, architektūroje, dirigento judesiuose, kompiuteriniuose žaidimuose, vyno degustacijoje ar šokyje. Ar esate ką nors panašaus girdėję? Ir tai ne performanso, ne kino festivalio ar parodos pavadinimas. Tai temos pranešimų, skaitytų 11-je metaforų tyrėjų asociacijos, kitaip vadinamos RaAM (nuo angliško jos pavadinimo Researching and Applying Metaphor), konferencijoje „Metafora mene, žiniasklaidoje ir komunikacijoje“. Ji vyko Berlyno Laisvajame universitete 2016 m. liepos 1–4 d. ir sutraukė apie 200 dalyvių iš viso pasaulio – nuo Japonijos iki Brazilijos, nuo Australijos iki Kanados, nuo Lietuvos iki Portugalijos...

Konferencija parodė, kad šiuolaikinis kalbos ir kalbos inspiruotas mokslas nepripažįsta griežtų ribų nei temų, nei metodinių prieigų prasme. Anksčiau išskirtinai kalbinei raiškai skirti tyrimai plečiami, jie apima gestus, muziką, šokį ir dar daug iki šiol mažai tirtų sričių. Meilę metaforoms išpažįsta labai daug mokslininkų. Metaforų tyrimų populiarumą nulėmė Vakaruose žinomų tyrėjų, daugiausia britų ir amerikiečių darbai, tokių kaip filosofo Maxo Blacko, kalbininko Charles’o Fillmore’o, o ypač George’o Lakoffo, kurio universitetinės studijos prasidėjo nuo matematikos ir tik vėliau perėjo prie lingvistikos, ir filosofo Marko Johnsono. Pagrindiniai jų darbai pasirodė praeitame tūkstantmetyje. Bene labiausiai cituojama yra 1980 metais išleista George’o Lakoffo ir Marko Johnsono knyga Metaforos, kuriomis mes gyvename (angl. Metaphors We Live By), įtvirtinusi supratimą apie metaforą kaip perkėlimą iš vienos žmogaus patirties srities, vadinamos ištakų ar šaltinio (angl. source), į kitą, vadinamą tikslo arba paskirties (angl. target). Šios knygos antrasis leidimas 2003 metais vis dar muša pardavimų rekordus. Knyga išversta į beveik visas Europos kalbas. Lietuviškai, deja, jos neturime. Šiame kontekste įdomu pažymėti, kad vertimų yra tiek daug, kad jau yra straipsnių, skirtų tiems vertimams palyginti (Monti 2009). Gaila, bet Lietuvoje palaikomas mitas, kad metaforos yra pernelyg ištirtos ar jau nusibodusios ir dėl to nevertos tyrėjų dėmesio. Manytina, kad tokios mintys gali kilti tik žmonėms, nesusipažinusiems su šiuolaikine tyrimų metodologija ir išties neaprėpiama tematika. Tokių minčių neišgirsi ir RaAM’o renginiuose, tokiuose, koks vyko Berlyne.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Sekcija
Apžvalgos, recenzijos