Dovanota vertybė ar įsiūlytas paveldas? Lietuvos rusakalbių nuostatos gimtosios kalbos atžvilgiu

##plugins.themes.bootstrap3.article.main##

Ala Lichačiova Svetlana Markova

Santrauka

Straipsnio objektas yra Lietuvos rusakalbių nuostatos gimtosios kalbos atžvilgiu. Aptariami keli su įvardyta problema susiję klausimai: ar Lietuvos rusakalbiai jaučiasi gerai, vartodami gimtąją kalbą; ar jiems yra artima Rusija kaip simbolinė gimtinė arba kalbinė metropolija; ar jie norėtų, kad jų vaikai gerai mokėtų rusų kalbą, laikytų ją gimtąja; ar jų požiūrį į gimtąją kalbą veikia rusofobijos apraiškos viešajame diskurse. Nagrinėjami sociolingvistinių projektų duomenys apie Vilnių, Klaipėdą ir Visaginą, nes tai yra miestai, kuriuose rusakalbių gyventojų skaičius yra didžiausias, lyginant su kitais šalies regionais. Giluminių apklausų analizė rodo, kad Lietuvos rusakalbiams gyventojams rusų kalba išlieka vienintelis realus etninės savivokos komponentas. Tačiau Lietuvos rusakalbių gyventojų noras neprarasti gimtosios kalbos reikalauja didesnių, negu kitoje kalbinėje aplinkoje gyvenantiems žmonėms įprasta, pastangų. Viešajame Lietuvos diskurse periodiškai aktyviai besireiškiant etniniam ir kalbiniam nepakantumui, siekiant išlaikyti savo kalbą, rusiškai kalbantiems gyventojams prireikia dar ir psichologinės ištvermės.

##plugins.themes.bootstrap3.article.details##

Raktiniai žodžiai
gimtoji kalba; rusų kalba; kalbinės nuostatos; savivoka; viešasis diskursas
Sekcija
Straipsniai