Viktorija Baranauskienė, Dovilė Krupickaitė

Vilniaus universitetas

,

Anotacija

Tarmių vartojimo sąsajų su visuomeniniais procesais tyrimų regioniniu lygmeniu labai maža, Lietuvoje tokie praktiškai nevykdyti. Remiantis mokslo tyrimo projekto ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenimis apie Lietuvos miestų gyventojų tarmines nuostatas (tirti 67 miestai, turintys daugiau nei 3 tūkst. gyventojų), straipsnyje aptariami sociolingvistiniai lietuvių kalbos tarmių vartojimo ir nuostatų jų atžvilgiu regioniniai ypatumai Lietuvoje, siekiant nustatyti tarminės regioninės savimonės pasiskirstymo ypatumus. Pirmojoje darbo dalyje analizuota gyventojų nuomonės apie gražiausias, įprasčiausias, prestižiškiausias ir sunkiai suprantamas tarmes pasiskirstymo sąsajos su Lietuvos etnografine regionine sąskaida, antrojoje daugiau dėmesio skirta gyventojų nuomonės apie tarmių vertingumą ir išlaikymo būtinybę analizei.

1. Įvadas

Kalbas niveliuojančiame globalėjančiame pasaulyje tarmės, jų vartojimas tampa giliausios, prigimtinės etninės tapatybės išraiška, o jų aktualios kaitos tyrimai gali atskleisti giluminius visuomenėje vykstančius procesus. Deja, tokių tyrimų nėra daug (Kliukienė, 2010), dar mažiau, o tiksliau – nėra žinomų tyrimų, kuriais būtų siekiama išnagrinėti regioninius tarmių vartojimo ypatumus, nors tokio pobūdžio tyrimai leistų atskleisti regioninių procesų tendencijas, jų rezultatai galėtų būti panaudojami formuojant regioninę politiką. Kita vertus, sociolingvistinių, kalbų vartojimą analizuojančių tyrimų per pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo, Lietuvoje taip pat. Vienas tokių tyrimų, kuriame buvo analizuojamas ir tarmių vartojimas, tarminės nuostatos bei jų sąsajos su tautine tapatybe, vykdytas 2007–2009 m., apklausus trijų didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos) gyventojus (Ramonienė, 2010). Gauti duomenys leido šiek tiek palyginti skirtinguose regionuose esančių miestų gyventojų tarmių vartojimą ir tarmines nuostatas, nors pagrindinis dėmesys buvo skiriamas bendrai miestų analizei (Kliukienė, 2010). Kaip minėto tyrimo tęsinys 2010 m. pradėtas vykdyti mokslo tyrimo projektas ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“[1], kurio vienas svarbiausių uždavinių – ne tik išanalizuoti sociolingvistinę Lietuvos mažesniųjų miestų situaciją, bet ir nustatyti teritorinius sociolingvistinių aspektų pasiskirstymo ypatumus. Nemažai dėmesio šiame tyrime buvo skirta ir tarmių vartojimui. Labai svarbu yra tai, kad pirmą kartą Lietuvoje buvo atlikta didelės apimties teritoriškai diferencijuota gyventojų apklausa, todėl buvo galimybė atlikti gana išsamią miestų gyventojų sociolingvistinę teritorinę studiją. Šis darbas – tai minėtojo tyrimo dedamoji dalis, kai, naudojantis tyrimo duomenimis apie lietuvių kalbos tarmių vartojimą ir tarmines nuostatas, siekiama atskleisti sąsajas tarp Lietuvos regioninės sąrangos ir miestų gyventojų tarminės regioninės savimonės.

Su tarmėmis susijusių klausimų apklausos klausimyne nebuvo daug, be to, buvo galima teritoriškai analizuoti (t. y. gauti bent kiek reprezentatyvią atsakymų sklaidą kiekviename mieste) atsakymų apie miestų gyventojų vartojamas tarmes ir tarmines nuostatas: tarmių vertinimą (tirta gyventojų nuomonė apie gražiausias, įprasčiausias, prestižiškiausias ir sunkiai suprantamas tarmes) ir nuomonę apie tarmių vertingumą ir išlaikymo būtinybę, pasiskirstymą. Respondentų buvo tiesiogiai klausiama, kokias tarmes jie vartoja, kaip jas vertina minėtais aspektais ir ką galvoja apie tarmių išlaikymo būtinybę. Tuo remiantis buvo siekiama išspręsti šiuos uždavinius: 1) nustatyti tarmių vartojimo ir tarminių nuostatų, kaip vieno iš galimų tarminės savimonės aspektų, teritorinės sklaidos Lietuvos regionuose ypatumus, 2) apibūdinti tarminės savimonės sklaidos sąsajas su etnografine Lietuvos sąskaida.

Tyrime buvo apklausti 4697 respondentai, tačiau į klausimus apie tarmes atsakė tik tie, kurie ką nors žinojo apie lietuvių kalbos tarmes (iš viso 4110 asmenų, tiek lietuvių, tiek kitų tautybių asmenys; analizuojant duomenis nebuvo atskirti kitų tautybių asmenų atsakymai, nes dėl mažos imties (tik 15 proc.) jų atsakymai statistiškai nebuvo reikšmingi, be to, daugiau nei trečdalis jų toliau į klausimus apie tarmes nebeatsakinėjo). Tyrimas buvo vykdomas visuose 67 daugiau nei 3 tūkst. gyventojų turinčiuose Lietuvos miestuose. Pagal miesto didumą respondentų, atsakinėjusių į klausimus apie tarmes, skaičius mieste svyravo nuo 8 iki 722. Santykinai mažas respondentų skaičius mažuose miestuose neleidžia daryti labai pagrįstų apibendrinimų apie kiekvieno jų gyventojų nuomonę, tačiau bendras tendencijas atspindi. Atliekant regioninę analizę respondentai buvo suskirstyti į aštuonias kategorijas. Pirmiausia miestai suskirstyti į penkias kategorijas pagal jų buvimą viename ar kitame etnografiniame regione (Aukštaitijoje, Žemaitijoje, Dzūkijoje, Suvalkijoje ar Mažojoje Lietuvoje[2]), tačiau padarytos keturios išimtys. Dėl itin išsiskiriančio respondentų skaičiaus atskirai analizuojami trijų didžiųjų miestų (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos) gyventojų atsakymai, be to, atskirai analizuotas Visaginas, nes ,,įprasta lietuvių dalijimosi į žemaičius, aukštaičius, sūduvius bei dzūkus schema šiam kraštui vargu ar pritaikytina, nes itin didelę dalį jo gyventojų dabar sudaro industrinės paskirties objekto statytojai ir eksploatuotojai, neturėję jokių prigimtinių sąsajų su kraštu, kuriame gyvena“ (A. Kavaliauskas, cituota iš: Baubinas, Daugirdas 2005: 19).

Klausimyne tarmės taip pat buvo suskirstytos į keturias kategorijas pagal buitinėje kalboje dažniausiai vartojamus tarmių pavadinimus (aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, dzūkų), atitinkančius etninių regionų pavadinimus. Šie pavadinimai palikti ir interpretuojant duomenis.

2. Tarminės regioninės savimonės samprata

Įvairių socialinių mokslų gana plačiai nagrinėjami identiteto klausimai lietuviškoje literatūroje yra aptariami vartojant skirtingus – tapatybės, savivokos ar savimonės – terminus (Legkauskas 2000), kurie naudojami apibūdinti labai glaudžiai susijusius, tačiau skirtingus aspektus (Legkauskas, 2000), taip pat tai susiję su nevienodomis šių terminų vartojimo įvairiose disciplinose tradicijomis. Kadangi šis darbas jungia sociolingvistikos ir regioninės/kultūros geografijos disciplinas, plačiau reikėtų aptarti jų tradicijas. Sociologų tyrimuose vartojamas tautinės, etninės tapatybės, tapatumo terminas (Taljūnaitė 2006) taikomas ir sociolingvistų, tarp jų ir kalbant apie kalbinę, tarminę tapatybę (Kruopienė 2007; Vaicekauskienė 2012; Urbanavičienė 2007), regioniniuose kultūros tyrimuose (tiesa, dar itin negausiuose) vartojamas (regioninės, etninės) savimonės terminas (Bartašius 2012; Petrulis 2005; Ragauskaitė, Daugirdas 2010–2011; Ragauskaitė 2012) iš esmės nesiskiria, o nusako individo savęs įvardijimą ar nesąmoningą priskyrimą vienai ar kitai visuomenės grupei (tautai, etninei grupei) ar regionui.

Skiriant kultūrinį regioną vienu svarbiausių kriterijumi tampa „subjektyvią regioninę savimonę turinčių gyventojų užimamas arealas“ (Petrulis, 2005), kuris dėl įvairių priežasčių neretai tapatinamas su gyventojų, manančių kalbant viena kalba, tarme, paplitimo regionu (Bartašius 2012; Petrulis 2005; Ragauskaitė 2012), nors regioninės savimonės dedamųjų gali būti kitokių (Ragauskaitė, Daugirdas 2010–2011; Ragauskaitė 2012), todėl, tiriant tarmę kaip vieną regioninės savimonės dedamųjų, buvo pasirinktas tarminės regioninės savimonės terminas.

Tiriant regioninės savimonės sklaidą svarbu paminėti ir tai, kad, skirtingai nei konkretus regionas, turintis aiškias ribas, regioninės savimonės paplitimo arealas gali būti labai pasklidęs, sudaryti salas už regiono ribų (Ragauskaitė 2012).

3. Tarminė regioninė savimonė Lietuvos regionų miestuose

Minėtojo 2007–2009 m. vykdyto tyrimo rezultatai rodo, kad daugiau nei trečdalis trijų didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų skiria tarminį kodą, didžioji dauguma supranta tarmes ir moka kurią nors jų, tačiau dažniausiai tie, kas tapatina save su vienu iš etninių Lietuvos regionų ar vietove, kurioje gimė ir užaugo, taip pat tai, kokios tarmės populiariausios viename ar kitame mieste, priklauso nuo tarminio regiono, kuriame miestas yra (Kliukienė, 2010: 104). Svarbu tai, kad Klaipėdoje, kurioje žemaičių tarmės vartojimas itin paplitęs, gerokai daugiau gyventojų pasisako už tarmių vartojimo skatinimą. Kokias tarminės savimonės sąsajas su gyvenamąja vieta atskleidė gerokai didesnio skaičiaus miestų gyventojų apklausa?

3.1. Tarmių vertinimas

Kaip apie galimus tarmių vertinimo aspektus respondentų buvo klausiama, kokią tarmę jie laiko gražiausia, reikalingiausia, įprasčiausia, prestižiškiausia.

Pirmiausia reikėtų paminėti, kad apklaustų miestų gyventojų nuomonės (1 lentelė[3]) nelabai skyrėsi nuo didžiųjų miestų gyventojų (palyginti su Kliukienė, 2010: 102): ir gražiausia, ir prestižiškiausia yra ir įprasčiausia aukštaičių tarmė, kuri yra ir labiausiai paplitusi. Gerokai mažiau, tačiau pakankamai daug respondentų išskiria ir žemaičių tarmę, tačiau dėl prestižiškumo ji konkuruoja su suvalkiečių tarme. Žemaičių tarmė laikoma ir sunkiausiai suprantama.

1 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie lietuvių kalbos tarmes pasiskirstymas, proc.
(tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Analizę pagal regionus šiek tiek apsunkina tai, kad Lietuvoje nėra nusistovėjusios bendros etnografinių ir kitų regionų skirstymo schemos. Šiame darbe naudotasi etnografinių regionų skirstymo schemomis darant prielaidą, kad gyventojai dažniausiai tapatinasi su kompleksiniu etnografiniu, o ne su kalbiniu (tarmės) regionu, kuris yra tik dedamoji etnografinių regionų dalis. Esamas Etninės kultūros globos tarybos prie LRS patvirtintas etnografinių regionų žemėlapis (Etninės kultūros… ir kt., 2003) vertinamas labai kontroversiškai (vyko diskusijos spaudoje ir tarp specialistų), tačiau tai vienintelis oficialų statusą turintis aktualus žemėlapis. Kaip alternatyvą P. Kavaliauskas ir M. Purvinas sudarė Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinio rajonavimo žemėlapį (Kavaliauskas, Purvinas, 2008), kuriame etnokultūrinės zonos išskirtos pagal materialiojo paveldo elementų pasiskirstymą kraštovaizdyje, laikant juos vienais svarbiausių etninės kultūros indikatorių. Jame pateiktų kraštovaizdžio etnokultūrinio zonų ribos šiek tiek skiriasi nuo etnografinių regionų ribų anksčiau nagrinėtame žemėlapyje, todėl miestų, taip pat respondentų skaičius juose skiriasi (pagal kraštovaizdžio etnokultūrinio rajonavimo žemėlapį Birštonas priklauso Suvalkijai, o ne Dzūkijai, o Ignalina, Švenčionėliai ir Švenčionys – Dzūkijai, o ne Aukštaitijai), atsižvelgiant į tai, šiek tiek skiriasi ir atsakymų į klausimus pasiskirstymas (žr. 2–5 lenteles).

2 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

3 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie įprasčiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

4 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

5 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie sunkiausiai suprantamą lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Analizuojant regionų miestų, suskirstytų tiek pagal vieną, tiek pagal kitą regionavimo schemą, gyventojų atsakymus (2–5 lentelės), labiau išsiskyrė Dzūkijos ir Suvalkijos gyventojų nuomonės dėl tų regionų kalbos: akivaizdu, kad suskirsčius pagal kraštovaizdžio etnokultūrinio rajonavimo schemą padaugėja „dzūkų“, gražesne, įprastesne, prestižiškesne laikančių aukštaičių kalbą, taip pat „suvalkiečių“, gražesne laikančių dzūkų kalbą. Būtent šie tyrimo duomenys leidžia spręsti etnografinio rajonavimo klausimus. Pirmiausia galima teigti, kad dėl ilgalaikių procesų šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje iš esmė nebeliko dzūkų ir jų savimonės regiono, nors materialusis paveldas ir gamtinė aplinka (kalvotas, nederlingas galinių ledyno morenų suformuotas reljefas), ilgą laiką formavusi atitinkamą gyvenseną. Senoji, tradicine vadinama lietuvių kalbos tarmių klasifikacija taip pat šį regioną įvardija kaip rytų dzūkų patarmės regioną (Jaunius, Salys, cituota iš: Grinaveckienė ir kt., 1977). Tam tikrą tarmės savitumą šiame regione kalbininkai įvardija ir dabar, tačiau tarmę priskiria rytų aukštaičių šnektai (Girdenis, Zinkevičius, cituota iš: Grinaveckienė ir kt., 1977). Tuo tarpu Birštono gyventojai palankiau vertina dzūkų tarmę (net 45 proc. respondentų gražiausia laikė dzūkų tarmę, o suvalkiečių – tik 10 proc.), nors, kaip matyti žemėlapiuose (1–3 pav.), šį miestą būtų sunku vienprasmiškai priskirti vienam ar kitam regionui.

Pažvelgus į apklausos duomenų žemėlapius (1–3 pav.) ir plika akimi matyti, kad kiekviename etnografiniame regione net ir miestų gyventojai linkę gražiausia ir prestižiškiausia laikyti to regiono tarmę. Taip yra ne tik dėl to, kad šios tarmės yra įprasčiausios, bet ir dėl to, kad dauguma mažesnių Lietuvos miestų gyventojų ar jų tėvų sovietmečiu buvo galima atvykę iš miesto regiono kaimų. Didesniuose miestuose nuomonių įvairovė didėja ir tai susiję su regionų, iš kurių atvykę gyventojai, įvairovės didėjimu, tačiau vis tiek palyginti didžiausia dalis respondentų palankiausiai vertino to regiono, kuriama yra miestas, tarmę.

Minėtas Birštono pavyzdys labai tinkamas aptariant kitą pastebėjimą: etnografinio regiono tarmės populiarumas didžiausias regiono (skirtingų autorių įvardijamu kultūriniu ar subetniniu regionu) branduolyje. Dzūkijos kultūrinis regiono branduolys apima Alytų, Varėną ir Druskininkus, taip pat Lazdijus, patenkančius į pagrindinę regiono teritoriją (Ragauskaitė, Daugirdas, 2010–2011). Tiesa, į Žemaitijos subetninės savimonės regiono branduolį (Petrulis, 2005) patenka tik Kelmė, Kuršėnai, Telšiai, Skuodas ir Plungė, tačiau beveik visuose vakariau Šiaulių, Ariogalos ir Jurbarko esančiuose, t. y. Žemaitijos subetninės savimonės regiono miestuose, žemaičių tarmė laikoma gražiausia, įprasčiausia ir netgi gana prestižine. Šiek tiek mažiau populiari ši tarmė tik didesniuose pramonės miestuose (Plungėje, Mažeikiuose, Naujojoje Akmenėje). Akivaizdu, kad Dzūkijos regiono miestų gyventojai gerokai mažiau tapatinasi su regionu, kuriame gyvena, nei Žemaitijos. Žemaičio tapatybė įsitvirtina ir Mažosios Lietuvos teritorijoje, kuri palyginti neseniai buvo prijungta prie Lietuvos teritorijos, o po Antrojo pasaulinio karo visai ištuštėjusi ir apgyventa labai įvairios kilmės gyventojais.

Duomenų apie kitų regionų branduolius nėra, tačiau pagal analogiją šio tyrimo rezultatai leistų teigti, kad Suvalkijos regiono branduolys (ar pagrindinė teritorija) apimtų Kalvarijos, Marijampolės, Kazlų Rūdos, Šakių, Kybartų ir Vilkaviškio miestus, o Aukštaitijos – didelę centrinės ir rytinės Lietuvos dalį, kuri plyti ryčiau Radviliškio ir šiauriau Kauno, Birštono, Grigiškių ir Pabradės.

Miestų gyventojų požiūris į tarmes leidžia skirti gana aiškias pagrindines etnografinių regionų teritorijas ir tarpines zonas, kuriose ne tik labai skiriasi gyventojų nuomonės apie tarmes, bet ir labai daug nežinančių, kaip jas vertinti. Šiuo atžvilgiu itin išsiskiria Vilniaus regionas ir zona tarp Vilniaus ir Kauno imtinai, kur susikerta trijų regionų ribos.

Kaip parodė Žemaitijos ir Dzūkijos regionų miestų gyventojų etninės savimonės palyginimas, ne visuose etnografiniuose regionuose vienodai vertinama to regiono tarmė. Labiausiai savo tarmę vertina, vartoja ir ją prestižine laiko Aukštaitijos ir Suvalkijos regionų miestų gyventojai, o mažiausiai – tik 15 proc. – Dzūkijos (2–4 lentelės). Aukštaičių tarmę prestižine laiko ir Vilniaus bei Kauno gyventojai. Nors Žemaitijos miestų gyventojų tapatybė labai stipri, žemaičių tarmė nėra laikoma labai graži ar prestižinė ir tai susiję galbūt su tuo, kad ji kitų regionų gyventojų laikoma sunkiausiai suprantama (5 lentelė, 4 pav.), tuo tarpu Žemaitijos miestų gyventojams tokia yra teritoriškai tolimiausia dzūkų tarmė.

Apibendrinant galima teigti, kad mažesniuose Lietuvos miestuose, ypač esančiuose regionų branduoliuose, dar labai gyvas tarmių vartojimas ir stipri tarminė regioninė savimonė, tuo tarpu didžiųjų miestų gyventojai, išskyrus Klaipėdos, gerokai mažiau vertina regiono, kuriame gyvena, o labiau vietovės, iš kurios atvykę, tarmę. Taip pat aiškiai išsiskiria tarmiškai stipriausi Žemaitijos ir Aukštaitijos regionai, kurių tarmė linkusi plisti, ir tarmiškai silpnesnis Dzūkijos regionas, kurio miestų gyventojų tarminė savimonė silpna, pats regionas nedidelis.

1 pav. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie gražiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas

2 pav. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie įprasčiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas

3 pav. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie prestižiškiausią lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas

4 pav. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie sunkiausiai suprantamą lietuvių kalbos tarmę pasiskirstymas

3.2. Tarmių išlaikymo vertingumo (naudos) nuostatos

Tarmė, kaip ir kalba, yra neatskiriama žmogaus tapatybės dalis, tačiau jų išlaikymas tampa vis sudėtingesnis pasaulyje, kuriame nyksta ribos ne tik tarp kalbų, bet ir kultūrų. Pasigirsta nuomonių, kad tarmės jau atgyveno, yra būdingos tik kaimiškoms vietovėms, jų gyventojams, todėl ,,Lietuvoje dažnai gėdijamasi kalbėti tarmiškai, nes manoma, kad tai yra mažo išsilavinimo požymis“ (Taraskevičius 2009). Tiriant miestų gyventojų tarmių vartojimą buvo siekiama išsiaiškinti respondentų nuomonę apie tarmių išlaikymo vertingumą bei vaikų ir jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai.

Maždaug pusė (53,77 proc.) apklaustų miestų gyventojų teigiamai vertina jaunimo skatinimą kalbėti tarmiškai. Daugiausia taip manančių yra Žemaitijoje (Plungėje net 95 proc.) (6 lentelė), taip pat miestuose, patenkančiuose į minėtų etnokultūrinių regionų branduolius (žr. 5–6 pav.). Mažiausiai teigiamai atsakiusių respondentų tarmės skatinimo klausimu yra pietrytinėje Lietuvos dalyje. Nebuvo nė vieno miesto, kuriame visai nebūtų teigiamai manoma šiuo klausimu, tačiau rytinėje Lietuvos dalyje, kuri pasižymi tautiniu margumu, apie pusė (50 proc.) respondentų neturėjo nuomonės ar nežinojo, ką atsakyti į šį klausimą.

6 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) grupuojant miestus pagal Lietuvos kraštovaizdžio etnokultūrinį rajonavimą (Kavaliauskas, Purvinas 2008), skliaustuose pateikiami skaičiai, gauti sugrupavus miestus pagal Etninės globos tarybos patvirtintą etnografinių regionų žemėlapį (Pivoriūnas, Šaknys 2003) ir neatitinkantys pirmųjų (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Labiausiai linkę skatinti kalbėti tarmiškai jaunąją kartą tie, kurie patys dažnai kalba tarmiškai, o tai dažniausiai lietuvių tautybės ir vienos tautybės šeimoje gyvenantys asmenys (7–9 lentelės). Ten, kur išlikusi vienalytiškiausia gyventojų struktūra (regionų branduoliuose), tarmės dažniausiai ne tik vartojamos, yra įprastos, bet ir palaikomos.

7 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) pagal tautybę ir gimtąją kalbą (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

8 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) tarp vienos ir skirtingų tautybių šeimų (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

9 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) tarp kalbančiųjų tarmiškai dažnio (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)

Įdomiai nuomonės apie tarmių išsaugojimo būtinybę pasiskirsto miestų grupėse (10 lentelė): labiausiai linkstama skatinti jaunimą kalbėti tarmiškai vidutinio didumo miestuose – regioniniuose centruose. Didokuose ir mažiausiuose miestuose labai didelė neapsisprendusiųjų dalis, o mažuose ir tų, kurie nemato būtinybės siekti tarmių išlaikymo. Tikėtina, kad didžiausių miestų rodiklį sumažina tautiškai labai mišraus Vilniaus miesto gyventojų nuomonė („už“ pasisako tik 42,52 proc. respondentų). Kaip rodo ankstesnis tyrimas, rezultatas turėtų būti priešingas, nes tarmių išlaikymo siekis tiesiogiai susijęs su gyventojų išsilavinimu: aukštesnį išsilavinimą turintys gyventojai laikosi „teigiamų“ nuostatų tarmių atžvilgiu (Kliukienė, 2010: 101), taigi ir didesnių miestų, ypač tų, kuriuose yra aukštųjų mokyklų ir kurių gyventojai pasižymi aukštesniu išsilavinimu, šios nuostatos turėtų būti palankios tarmėms išlaikyti.

10 lentelė. Apklaustų miestų gyventojų nuomonės apie būtinybę vaikus ir jaunimą skatinti kalbėti tarmiškai pasiskirstymas (proc.) skirtingų dydžių miestuose (tyrimo ,,Sociolingvistinis Lietuvos žemėlapis: miestai ir miesteliai“ duomenys)