Ramunė Čičirkaitė

Lietuvių kalbos institutas

[email protected]

 

Loreta Vaicekauskienė

Lietuvių kalbos institutas

[email protected]

 

Anotacija

Norminamuosiuose tekstuose vilniečių kalba neretai pavadinama lenkų ir rusų kalbų paveikta žargoniška puskalbe, įvairių tarmių mišiniu. Tokio neigiamo vertinimo ji paprastai sulaukia dėl kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo, o ypač dėl jokiai lietuvių kalbos tarmei nebūdingo, todėl esą dėl slavų kalbos įtakos atsiradusio ilginimo žodžio gale. Straipsnyje analizuojama, kiek vilniečių lietuvių kalboje paplitęs trumpųjų balsių ilginimas žodžio kamiene ir galūnėje, kaip jis priklauso nuo kalbinių ir socialinių veiksnių ir nuo kalbos kontrolės laipsnio. Tyrimo empirinė medžiaga – 4,5 val. sociolingvistinių interviu su skirtingo amžiaus ir lyties lietuvių šeimose gimusiais antros ar trečios kartos vilniečiais. Ilginimo reiškinys informantų kalboje analizuojamas gretinant tris vadinamuosius kontekstinius sociolingvistinių interviu stilius: 1) laisvąjį pokalbį, 2) specialiai sukurto rišlaus teksto skaitymą ir 3) specialiai sudarytų žodžių porų skaitymą.

1. Įvadas

Vidinės Vilniaus kalbos ypatybės buvo tirtos prieš keletą dešimtmečių. Sociolingvistikos ir statistinės matematikos metodais analizuoti vokalizmo, prozodijos ir konsonantizmo reiškiniai (žr. Grumadienė 1983, 1988, 1989, 1994). Priešingai nei įprasta dialektologijai, sociolingvistiniuose tyrimuose miestiečių kalbos balsių kiekybė nustatoma ne tik gretinant kiekvieno kalbėtojo vartojamų balsių trukmės parametrus, bet ir lyginant miesto tarties modelius su bendrine kalba (bk). Taip nustatyta, kad viena iš skiriamųjų vilniečių kalbos ypatybių yra mažesnė nei bk ilgųjų ir trumpųjų balsių priešprieša – trumpinami nekirčiuoti ilgieji ir ilginami trumpieji balsiai. Beveik dėsningas nekirčiuotų ilgųjų balsių patrumpinimas ir trumpųjų kirčiuotų balsių pailginimas minimas ir Vilniaus krašto ir miesto tekstų rinkinio įvade (žr. Vitkauskas, Grinaveckienė 1997: 8–11). Naujausi mikrosociolingvistiniai Vilniaus kalbos tyrimai, atlikti 2010 m. vykdant Vilniaus kalbai skirtą projektą[1], taip pat atskleidė, kad trumpųjų balsių ilginimas yra būdinga vilniečių kalbos ypatybė: dažniausiai pailginami žodžio kamieno kirčiuoti trumpieji balsiai, gerokai rečiau – kirčiuoti trumpieji žodžio galo balsiai ir prieškirtiniai bei pokirtiniai balsiai (žr. Vaicekauskienė 2010).

Spėjama, kad būtent savita trumpųjų garsų fonetinė raiška (ilginimas iki pusilgio ar ilgojo balsio) dėl stigmatizuojančių preskriptyvių vertinimų ir dažno minėjimo viešajame diskurse gali turėti relevantinį socialinį krūvį ir funkcionuoti kaip vilniečių socialinių grupių (sociolektų) ar atskirų kalbėtojų skiriamasis ženklas.

Iš tiesų, veikiausiai dėl augančio prestižo, taip pat dėl konkurencijos su bk sakytinėje žiniasklaidoje sostinės kalba dažniau apibūdinama neigiamai. Yra užsiminta, kad po Antrojo pasaulinio karo ji ėmusi daryti įtaką visai Lietuvai, tačiau „anaiptol ne visuomet teigiamą“ (Zinkevičius 1994: 168). Kalbos normintojų tekstuose Vilniaus kalba pavadinama lenkų ir rusų kalbų paveikta žargoniška puskalbe, įvairių tarmių mišiniu. Trumpųjų balsių ilginimas (ypač ilginimas žodžio gale) aptinkamas ir sakytinės žiniasklaidos kalboje ir yra laikomas viena iš didžiausių žurnalistų kalbos ydų (žr. Pupkis 2006, 2007; Kačiuškienė, Kruopienė 2008)[2] bei klasifikuojamas kaip administraciškai baustinas bk normos pažeidimas (plg. Tarties reikalavimai). Esama duomenų, kad tokios ir moksliniuose straipsniuose pasitaikančios (plg. Grumadienė 1989) preskriptyvios nuostatos ir kai kurių Vilniaus kalbos bruožų apibūdinimas kaip žargono gali veikti pačių vilniečių savo kalbinio kodo vertinimus ir socialiai stigmatizuoti kalbamąją fonetinę ypatybę – pailgintą trumpąjį balsį (Vaicekauskienė, Čičirkaitė 2011).

Lietuvių kalbotyroje iš esmės sutariama dėl vilniečių balsių ilginimo kilmės. Manoma, kad Vilniaus lietuviškoji koinė turėjo susiformuoti vyraujančios rytų aukštaičių vilniškių patarmės pagrindu, išlaikydama pagrindinius jos bruožus (Zinkevičius 2006: 132), taigi dabartinės Vilniaus kalbos žodžio kamiene vartojamų balsių ilginimas gali būti laikomas tarminės kilmės. O štai kirčiuoto žodžio galo balsių ilginimas, fakultatyvus (pasitaikantis ne nuolat, o kartkartėmis) reiškinys, laikomas būdingu dvikalbiams žmonėms, daugiausia „rytiniuose lietuvių kalbos ploto pakraščiuose labiau slavų kalbų paveiktiems“ (Zinkevičius 1966: 104). Norminamuosiuose tekstuose šią ypatybę, kaip minėta, linkstama vadinti tarties žargonu, ateinančiu iš kitų kalbų ar veikiamu jų pavyzdžio (Pupkis, 2006; 2007). Pabrėžtina, kad čia nediferencijuojama kalbėtojo kilmė, o galūninis ilginimas apibendrinamas tiesiog kaip vilniečių kalbos yda ir relevantinis tarties požymis. Prieš keletą dešimtmečių atlikti vilniečių kalbos tyrimai rodo, kad kirčiuoto žodžio galo balsių pailginimas iš tiesų būdingas nelietuvių tautybės vilniečiams ir pirmiausia asocijuojamas su nelietuvių vilniečių tartimi, o patys vilniečiai lietuviai esą nelinkę laikyti jo savo tarties norma (žr. Grumadienė 1983: 87).

Šiuo tyrimu, griežtai kontroliuojant informantų kilmę, siekiama patikrinti ir patikslinti literatūroje pateikiamus apibendrinamus teiginius apie trumpųjų balsių ilginimą kaip skiriamąją vilniečių tarties ypatybę: žiūrima, kaip plačiai paplitęs balsių ilginimo reiškinys tikrųjų, vilniečių šeimose gimusių, etninių lietuvių vilniečių kalboje, kokiu dažnumu santykiauja kamieno ir galūnės balsių ilginimas, kaip jis priklauso nuo lingvistinių ir socialinių veiksnių ir nuo kalbos kontrolės laipsnio.

2. Tyrimo empirija ir metodas

2.1. Informantai ir interviu

Tyrimo empirinė medžiaga – septyniolikos antros ir trečios kartos vilniečių kalbos įrašai. Iš viso – 6 val. pokalbių su informantais; atmetus tyrėjo intarpus, per 4,5 val. pačių informantų kalbos. Trumpiausio laisvojo pokalbio su vienu informantu trukmė, atmetus tyrėjo kalbos intarpus, buvo dešimt minučių, todėl iš visų kitų informantų laisvojo pokalbio analizei taip pat pasirinktos pirmos dešimt minučių. Taip pat analizuoti informantų skaitomas tekstas ir žodžių poros; vidutinė jų trukmė – šešios minutės[3]. Ši medžiaga yra dalis kaupiamo Vilniaus kalbos tekstyno, sudaryto iš interviu su skirtingo amžiaus ir lyties Vilniuje gimusiais suaugusiaisiais vilniečiais lietuviais[4].

Atrinktieji septyniolika informantų – tai visi į Vilniaus kalbos tekstyno tiriamąją imtį pakliuvę antros ir trečios kartos vilniečiai lietuviai, turintys lietuvių tautybės sutuoktinį ar draugą, gimę Vilniuje ir ilgesniam laikui nebuvę iš čia išvykę, kurių abu tėvai taip pat yra gimę Vilniuje ir yra lietuviai. Tokio griežto informantų atrankos principo laikytasi siekiant kiek įmanoma eliminuoti Lietuvos didmiesčiams, ypač sostinei, būdingos pusiau tarminės tarties veiksnį ir kontroliuoti mums aktualią nelietuvių (dažniausiai – lenkų ir rusų) kilmės įtaką. Ligšioliniuose Vilniaus kalbos tyrimuose informanto vilniečio sąvoka traktuota plačiau: pavyzdžiui, Vitkausko ir Grinaveckienės informantai buvo senieji, 19 a. pab.–20 a. pr. Vilniuje ir Vilniaus krašte gimę, vilniečiai ir analizuota tėvų tarmės įtaka jų kalbai (žr. Vitkauskas, Grinaveckienė 1997), o Grumadienės informantų imtis suformuota atsitiktinės atrankos būdu pagal gyventojų surašymo duomenis. Grumadienė nekėlė tikslo ieškoti antros ar trečios kartos vilniečių ir tiriamąjį korpusą formavo iš interviu su pirmos kartos informantais, t. y. tais, kurie patys gimė Vilniuje, abiejų tėvų lietuvių šeimoje (išlyga daryta vyriausios kartos atstovams – jie galėjo būti gimę ir ne Vilniuje) (žr. Grumadienė 1983: 66–67).

Teigiama, kad naujų kalbos atmainų radimasis koreliuoja su kalbos vartotojų kartomis ir tik trečioji karta atstovauja jau naujam kalbos variantui (Kerswill, Trudgill 2005: 200, cit. iš Aliūkaitė 2010: 41–42). Dėl istorinių aplinkybių sudaryti vilniečių informantų imtį vien iš trečiosios kartos vilniečių (ypač vyresnio amžiaus) būtų itin sudėtinga, todėl šiame tyrime remiamasi ir antros kartos vilniečių kalbos medžiaga. Sociodemografiniai informantų duomenys pateikiami 1 lentelėje.

Amžiaus grupė	Vyr.	Mot.	Inf. skaičius
18–24 m.	19 m. TSPMI studentas 21 m. garso režisierius 22 m. suaugusiųjų m-klos moksleivis	18 m. vakarinės m-klos moksleivė 19 m. VPU studentė 20 m. suaugusiųjų m-klos moksleivė 21 m. VDA studentė 22 m. VU soc. darbo studentė	8
25–34 m.	25 m. inžinierius 28 m. spaustuvės darbuotojas	25 m. bibliotekininkė 26 m. administratorė 30 m. architektė	5
35–44 m.	39 m. hidrogeologas, direktorius 40 m. NVO projektų vadovas	36 m. biologė 38 m. medicinos sesuo	4
Inf. skaičius	7	10	Iš viso: 17

1 lentelė. Tyrimui atrinktų antros ir trečios kartos vilniečių sociodemografiniai duomenys

 

Interviu atlikti remiantis adaptuotu klasikiniu Williamo Labovo sociolingvistinio interviu metodu. Tokie interviu su vilniečiais jau yra buvę atliekami aštunto deš. pabaigoje minėtuose Grumadienės tyrimuose (žr. Grumadienė 1988, 1989). Jų esmė – įrašyti kuo autentiškesnės, sąmoningai nekontroliuojamos informanto kalbos, o paskui pateikti informantui keletą testų, kurie atkreiptų jo dėmesį į kalbą, o tyrėjui atskleistų, kaip informanto kalba keičiasi, didėjant dėmesingumui ir kontrolei. Informanto kalbos pokyčiai analizuojami gretinant tris vadinamuosius kontekstinius stilius: 1) laisvąjį pokalbį, 2) specialiai sukurto rišlaus teksto skaitymą ir 3) specialiai sudarytų žodžių porų skaitymą (žr. 1 priedą).

Spontaniškos kalbos fonetinių paradigmų informantai sąmoningai iš esmės nekontroliuoja; kuo labiau jie įsijaučia į pasakojimo turinį, tuo mažiau yra veikiami įtampos dėl šalia esančio tyrėjo (plg. Labov 1968), todėl kaip tik laisvasis pokalbis leidžia maksimaliai išryškinti informanto vernakulą. Kaip įprasta tokiems tyrimams, per mūsų interviu su vilniečiais stengtasi imituoti simetrišką, natūralų pašnekovų bendravimą ir kiek įmanoma vengti tyrėjo poveikio informanto kalbai. Vienas iš būdų išgauti kuo autentiškesnę kalbą yra pateikti klausimų, kurie nukreiptų informanto dėmesį nuo kalbos raiškos ir sutelktų į turinį. Labovo interviu buvo prašoma papasakoti apie kada iškilusį pavojų gyvybei. Kalbos bendruomenėse, kur tokie klausimai nelabai aktualūs, ieškoma kitų temų. Pavyzdžiui, danų sociolingvistų tyrimuose klausta apie ne mažiau emocijų keliančius santykius su kaimynais (Kristiansen 2010: 536). Mūsų interviu, be bendrųjų, įvadinių klausimų apie Vilnių, vilniečius, permainas mieste, sostinės ir kitų Lietuvos ar Europos miestų skirtumus, taip pat prašyta papasakoti apie santykius su kaimynais ir patirtas ar girdėtas vagystes bei saugumą mieste. Be to, tariantis su informantais dėl pokalbio, jiems tebūdavo pasakoma, kad tyrime renkami „tikrųjų vilniečių“ prisiminimai, nuomonė apie Vilnių – tam, kad informantas per interviu negalvotų apie kalbą, o kalbėtų – kiek leidžia situacija ir diktofonas – kaip įmanoma laisviau. Su tikraisiais tyrimo tikslais informantai būdavo supažindinami pokalbio pabaigoje[5].

2.2. Tarties analizės metodas

Tyrime taikomas audicinis informantų tarties tyrimo metodas. Diferencijuojant balsius, kaip pagrindiniu remiamasi trukmės, kaip papildomu – įtemptumo požymiu. Kaip žinoma, vilniečių kalboje trumpieji balsiai gali būti išlaikomi trumpi arba pailginami iki pusilgių ar net ilgųjų. Vadinasi, sociolingvistiniu kintamuoju straipsnyje vertėtų įvardyti garsą (V), turintį tris sociolingvistiškai reikšmingus variantus [V], [V.], [V·], kurie keičia vienas kitą skirtinguose socialiniuose kontekstuose, bet išlaiko tą pačią reikšmę (plg. Hudson 1996: 169–170; Spolsky 1998: 125; Tagliamonte 2006: 10–11). Skirtingos kiekybės balsiai, išlaikydami tą pačią reikšmę, keisti vienas kitą tekste gali, tačiau audiciškai nustatyti, kokiame trukmės intervale išsidėsto pusilgiai, o kokiame – ilgieji balsiai, gana sudėtinga[6] ir mūsų tyrimui iš principo netgi nebūtina, nes socialinis kintamųjų krūvis pačių kalbėtojų visada bus fiksuojamas tik audiciškai. Analizei naudojamas binarinis balsių variacijos modelis, t. y. žiūrima, ar bk trumpasis balsis vilniečių kalboje išlaikomas trumpas, ar yra pailginamas. Dėl to ir tiriamųjų sociolingvistinių kintamųjų (a), (e), (i), (u)[7] pusilgiai [a.], [e.], [i.], [u.] ir ilgieji [a·], [e·], [i·], [u·] variantai sujungiami į vieną grupę ir vadinami pailgintaisiais balsiais, arba sociolingvistinių kintamųjų pailgintaisiais variantais (apibendrintai – [V./V·])[8]. Įtemptumo požymis atskirai kol kas neanalizuotas.

Iš viso fonetiškai anotuoti 18912 skiemenys, arba visi kirčiuoti ir tiesiogiai prieš kirčiuotą skiemenį ir po jo einantys nekirčiuoti[9] skiemenys, kurių pagrindą sudaro bet kokios kiekybės sociolingvistinių kintamųjų (a), (e), (i) ir (u) variantai. Pirmiausia analizuojama, kaip pailgintųjų variantų dažnumas vilniečių kalboje priklauso nuo žodžio kamieno ir galūnės akcentinės pozicijos (nediferencijuojant, kokiame kontekstiniame stiliuje jų vartosena dažnesnė), vėliau – kokio ryšio esama tarp pailgintųjų variantų vartosenos ir kontekstinių stilių.

3. Tyrimo rezultatai

3.1. Pailgintųjų variantų dažnumas skirtingose akcentinėse pozicijose žodžio kamiene ir galūnėje

Nustatyta, kad sociolingvistinis kintamasis (V) tirtųjų vilniečių kalboje tiek (a) prieškirtinėje, tiek (b) kirčiuotoje, tiek (c) pokirtinėje pozicijose gali būti realizuojamas dviem variantais – trumpuoju [V] arba pailgintuoju [V./V·] balsiu[10], plg.:

Yra žinoma, kad sociolingvistinio kintamojo variantų dažnumą gali didinti arba mažinti vidiniai (lingvistiniai) ir / arba išoriniai (socialiniai) veiksniai (Wolfram 2009: 39–40). Tikėtina, kad vilniečių pailgintųjų variantų vartosenos skirtumus taip pat lemia lingvistinių ir socialinių veiksnių kovariacija. Vidiniais veiksniais galėtų būti laikomos akcentinė ir skiemens pozicija, taip pat konkretūs balsiai, o socialiniais – informantų amžius, lytis, priklausomybė socialinei grupei.

Akcentinė ir skiemens pozicija vidiniais kintamojo variantų dažnumą skatinančiais veiksniais laikytini pirmiausia todėl, kad trumpųjų ir pailgintųjų balsių priešpriešą kalbėtojai menkiausiai linkę išreikšti kirčiuotoje pozicijoje, ypač – kirčiuotuose ne žodžio galo skiemenyse: [V./V·] ir [V] tarpusavio santykis kirčiuotoje žodžio kamieno pozicijoje yra 1 : 2,5, kirčiuotame žodžio gale – 1 : 12. Vadinasi, nors kalbos normintojų tekstuose su dvikalbiais kalbėtojais asocijuojamas kirčiuoto žodžio galo ilginimas dažnai apibendrinamas kaip visiems vilniečių kalbinės bendruomenės nariams būdinga ir jų kalbą nuo kitų Lietuvos regionų kalbos skirianti tarties ypatybė, ilginimas šioje pozicijoje fiksuojamas rečiau nei vadinamasis tarminis ilginimas žodžio kamiene (žr. 2 lentelę).

Skiemens tipas[11]	Skiemens pozicija kirčio atžvilgiu
	prieškirtinė	kirčiuota		pokirtinė
	žodžio kamieno	žodžio kamieno	žodžio galo	žodžio kamieno	žodžio galo
trumpasis	6878	1877	3217	1858	4003
pailgintasis	33	742	266	13	25

 

Mūsų tyrimo duomenimis, prieškirtinėje pozicijoje lietuviai vilniečiai pailgintuosius balsius renkasi itin retai ir rečiausiai iš kitų pozicijų: [V./V·] ir [V] santykis lygus 1 : 208. Taip pat labai retai pailgintieji balsiai trumpuosius pakeičia pokirtinėje pozicijoje esančiuose tiek žodžio kamieno, tiek ir žodžio galo skiemenyse: kamiene vartojamų variantų [V./V·] ir [V] santykis yra 1 : 143, galūnėje – 1 : 160. Taigi dažniausiai pailginami kirčiuoti balsiai. Ši sociolingvistinio kintamojo (V) kiekybės priklausomybė nuo akcentinės pozicijos buvo pastebėta ir ankstesniuose Vilniaus kalbos tyrimuose (plg. ir Grumadienė 1983), vadinasi, ji vilniečių kalboje ir toliau išlieka.

Taip pat tyrimas patvirtina ir patikslina minėtus chrestomatinius teiginius apie vilniečių balsių ilginimą. Visi tirtieji vilniečiai trumpuosius balsius kartais pakeičia pailgintaisiais kirčiuotuose žodžio kamieno skiemenyse, pvz.:

Trumpųjų balsių ilginimo reiškinių esama ir kirčiuotame tiek (a) absoliučiame, tiek ir (b) neabsoliučiame žodžio gale, pvz.:

Vis dėlto žodžio galą, kitaip nei kamieną, ilgina ne visi vilniečiai (žr. 3 lentelę).

Informantai	Pailgintųjų variantų santykinis dažnumas (proc.)
	žodžio kamiene	žodžio gale
18 m. vakarinės m-klos moksleivė	2	0
19 m. VPU studentė	1	1
19 m. TSPMI studentas	8	1
20 m. suaugusiųjų m-klos moksleivė	23	5
21 m. garso režisierius	15	5
21 VDA studentė	7	1
22 m. suaugusiųjų m-klos moksleivis	92	44
22 m. VU soc. darbo studentė	3	0
25 m. inžinierius	19	3
25 m. bibliotekininkė	17	0
26 m. administratorė	5	0,3
28 m. spaustuvės darbuotojas	84	35
30 m. architektė	8	2
36 m. biologė	43	12
38 m. medicinos sesuo	64	19
39 m. hidrogeologas, direktorius	47	7
40 m. NVO projektų vadovas	32	13

3 lentelė. Pailgintųjų variantų santykinis dažnumas (proc.) kamiene ir žodžio gale kiekvieno informanto kalboje

 

Pastebėta, kad tarp pailgintųjų variantų vartosenos žodžio kamiene ir žodžio gale kartais esama tiesinės koreliacijos: jei dėl kirčio informantas dažniau pailgina žodžio kamieną, jis dažniau bus linkęs ilginti ir kitoje pozicijoje, mūsų atveju, žodžio gale, esančius balsius[12]. Vilniečiai, kurių kalboje kirčiuotų pailgintųjų balsių santykinis dažnumas žodžio galo skiemenyse didžiausias, dažniau nei kiti pailgina ir kirčiuotus žodžio kamiene vartojamus balsius. Įdomu, kad žodžio kamieno pozicijoje vartojamų sociolingvistinių kintamųjų pailgintųjų ir trumpųjų variantų kiekybinė opozicija paprastai išreiškiama stipriau nei gale: čia dažnesni ilgieji [V·], o ne pusilgiai [V.] pailgintųjų variantų [V./V·] nariai, o galūnėje, kuri dėl retesnio ir labiau stigmatizuoto pailginimo yra žymėta pozicija, vis dėlto daugiau ilginama iki pusilgio, o ne ilgojo balsio.

Šis tyrimas atskleidė itin didelius individualius tarties skirtumus, tačiau matyti, kad vyresni (35–44 m.) informantai kamieną ir galūnę pailgina dažniau, o jauniausi (18–24 m.) – rečiau (žr. 1 grafiką).

1 grafikas. Kamieno ir žodžio galo pailgintųjų variantų santykinio dažnumo vidurkis (proc.) skirtingo amžiaus informantų kalboje

 

Be to, pastebėta, kad didesnis atotrūkis nuo bk ir didesnė tikimybė dažniau ilginti kirčiuotus trumpuosius balsius sietina su vyriškosios lyties kategorija. Pailgintųjų variantų vartosenos ir lyties koreliaciją atskleidžia vyrų kalboje daugiau kaip dukart nei moterų kalboje dažnesnis tiek žodžio kamieno, tiek žodžio galo ilginimas (žr. 2 grafiką).

2 grafikas. Kamieno ir žodžio galo pailgintųjų variantų santykinio dažnumo vidurkis (proc.) vyrų ir moterų kalboje

 

Kad vilniečių kalbos variantiškumą veikia ir lingvistiniai veiksniai, rodo jau minėtos akcentinė ir skiemens pozicijos bei pastebėta įdomi pailginimo koreliacija su konkrečiu balsiu. Dėl kirčio dažniau pailginami aukštutinio pakilimo balsiai i ir u, o žemutinių balsių a ir e pailgintieji variantai [a./a·] ir ypač [e./e·] ilginami rečiau (žr. 4 lentelę).

Pozicija	Pailgintųjų variantų santykinis dažnumas (proc.)
	[a./a·]	[e./e·]	[i./i·]	[u./u·]
žodžio kamiene	28	5	38	38
žodžio gale	7	5	20	20

4 lentelė. Sociolingvistinių kintamųjų (a), (e), (i), (u) pailgintųjų variantų santykinis dažnumas (proc.)

 

Tikėtina, kad žemutinio pakilimo pailgintųjų variantų [a./a·] ir [e./e·] vartoseną žodžio kamiene gali veikti ir tarminis žymėtumas. Negaliniai kirčiuoti a, e kai kurių šnektų pailginami taip, kad jų trukmė ir net kokybė beveik nesiskiria nuo bk ilgųjų-įtemptųjų balsių [a·], [e·] (žr. Pakerys 1995: 44; plg. LKA II 21–22, 31–33, žemėlap. 2, 13, 14). Antros ir trečios kartos vilniečių kalbos tarmė neturėtų veikti. Be to, jei šių balsių ilginimas kamiene tebėra asocijuojamas kaip tarminis, jis neturėtų turėti teigiamo socialinio krūvio miestiečiams. Tai galėtų paaiškinti retą vartoseną ir ilginamų balsių diferencijavimą.

3.2. Kirčiuotų pailgintųjų variantų dažnumas skirtinguose kontekstiniuose stiliuose

Kirčiuotoje pozicijoje esančių variantų [V] ir [V./V·] variacija skirtinguose mūsų medžiagos kontekstiniuose stiliuose pasirodė esanti palyginti nedidelė, taigi tirtųjų vilniečių kalbos kontrolės laipsnis nelaikytinas stipriu (žr. 5 lentelę).

Kontekstinis stilius	Pailgintųjų variantų santykinio dažnumo vidurkis (proc.)
laisvasis pokalbis	17
skaitomas tekstas	17
skaitomos žodžių poros	13

5 lentelė. Pailgintųjų variantų santykinio dažnumo vidurkis (proc.) skirtinguose kontekstiniuose stiliuose

 

Tirtieji vilniečiai pailgintųjų variantų [V./V·] mažiausiai linkę vartoti viename iš dviejų kontroliuojamais laikomų kontekstinių stilių – žodžių porose. Būtent informantų skaitomos minimaliosios žodžių poros, tesiskiriančios pagal vieną fonologinį požymį, pasižymi didžiausiu dėmesiu kalbai. Skaitomame tekste ir spontaniškame, žemiausio kalbos kontrolės laipsnio laisvajame pokalbyje pailgintųjų variantų vartosenos dažnumas buvo vienodas. Vadinasi, rečiau ilginama tik tada, kai dėmesys į kalbą sutelkiamas maksimaliai. Neatmestina, kad informantus veikė ir pastebimi žodžių porų rašybos skirtumai (plg., antis – antys, saulę – su saule, vargu – vargų). Daryti skirtumą informantams veikiausiai pasirodė būtina.

Bendrieji informantų pailgintųjų balsių dažnumo vidurkiai perša prielaidą, kad vilniečiai menkai sąmoningai kontroliuoja šią savo tarties ypatybę, tačiau negalima teigti, kad koreliacijos tarp laipsniškai augančio kalbos kontrolės laipsnio ir mažėjančios pailgintųjų variantų vartosenos iš viso nėra. Lyginamoji atskirų kalbėtojų tarties analizė atskleidžia ganėtinai heterogenišką ilginimo žodžio kamiene ir galūnėje vaizdą (žr. 6 lentelę).

Informantai	Pailgintųjų variantų santykinis dažnumas (proc.)
	žodžio kamiene			žodžio gale
	laisvasis pokalbis	skaitomas tekstas	skaitomos žodžių poros	laisvasis pokalbis	skaitomas tekstas	skaitomos žodžių poros
18 m. vakarinės m-klos moksleivė	2	0	5	0	0	0
19 m. VPU studentė	2	0	0	0	0	3
19 m. TSPMI studentas	5	11	7	0	2	0
20 m. suaugusiųjų m-klos moksleivė	24	22	24	4	10	0
21 m. garso režisierius	24	9	13	10	4	0
21 VDA studentė	10	0	12	2	0	0
22 m. suaugusiųjų m-klos moksleivis	76	100	100	26	53	52
22 m. VU soc. darbo studentė	4	4	0	0	0	0
25 m. inžinierius	24	21	11	0	7	3
25 m. bibliotekininkė	23	18	11	0	0	0
26 m. administratorė	12	4	0	1	0	0
28 m. spaustuvės darbuotojas	49	63	55	27	39	40
30 m. architektė	14	4	5	2	3	0
36 m. biologė	42	61	27	13	14	9
38 m. medicinos sesuo	65	59	67	12	19	25
39 m. hidrogeologas, direktorius	51	59	30	12	8	0
40 m. NVO projektų vadovas	33	37	26	8	14	16

6 lentelė. Pailgintųjų variantų santykinio dažnumo vidurkio (proc.) stilistinė variacija kiekvieno informanto kalboje

 

Iš tiesų matyti, kad kai kurie vilniečiai balsių ilginimo praktiškai nekontroliuoja ir dėl kontekstinio stiliaus iš esmės nekeičia. Vis dėlto daugiau kaip trečdaliui mūsų informantų kontekstinis stilius turi reikšmės. Šie informantai aiškiai kontroliuoja savo tartį – jų kalboje, didėjant dėmesingumui, pailgintųjų variantų santykinis dažnumas nuosekliai mažėja; taip pat matyti, kad kalbos kontrolė ryškesnė žodžio kamiene (žinoma, gali turėti reikšmės ir tai, kad kai kurie informantai apskritai praktiškai neilgina galūnės balsių arba jų kalboje stilistinė variacija yra nereikšminga).

Labiausiai intriguojantis tyrimo rezultatas būtų dalies informantų kalboje pastebėti didesni pailgintųjų variantų procentai būtent kontroliuojamuose stiliuose, tiek kamiene, tiek netgi galūnėje. Ryškiausi pavyzdžiai būtų 22 m. suaugusiųjų mokyklos moksleivis ir 28 m. spaustuvės darbuotojas. Šie informantai ne tik apskritai ilgina dažniau nei kiti, bet ir yra linkę balsių ilgumą išreikšti ryškiau, t. y. gerokai dažniau vartoja ilguosius [V·], o ne pusilgius [V.] pailgintųjų variantų [V./V·] narius; didėjant kontrolės laipsniui, ilguosius balsius jie renkasi vis dažniau. Informantų balsių ilginimą kontroliuojamoje kalboje galima interpretuoti dvejopai. Pailginimą galėjo paskatinti pats skaitymas – kalbamieji informantai galėjo pailginti kirčiuotus balsius, nes stengėsi skaityti kuo raiškiau. Tačiau jei šią interpretaciją atmesime, teks manyti, kad balsių ilginimas kai kuriems vilniečiams turi socialiai reikšmingą, teigiamą krūvį. Kiek ir kaip jis galėtų būti susijęs su kalbėtojų aplinka, socialiniais tinklais, socialinėmis aspiracijomis, turėtų tapti papildomų tyrimų objektu.

Apibendrinant galima pasakyti, kad spontaniškoje kalboje kirčiuotus žodžio kamieno balsius ilgina visi tirtieji kalbėtojai, bet jų kalbos variantiškumas nevienodo laipsnio: pailgintųjų balsių santykinis dažnumas atskirų informantų kalboje svyruoja nuo 2 iki 76 proc. Žodžio gale ilgina tik dalis informantų ir pailgintųjų variantų vartosenos amplitudė siauresnė nei žodžio kamiene: [V./V·] santykinis dažnumas čia svyruoja nuo 0 iki 27 proc. Kontroliuojamoje kalboje (tekste ir žodžių porose), didėjant dėmesiui kalbai, kamieną ilgina jau ne visi vilniečiai, tačiau čia svyravimo amplitudė maksimali – nuo 0 iki 100 proc. Žodžio galo pozicijos variantiškumas mažesnis nei kamiene, tačiau didesnis nei spontaniškoje kalboje – nuo 0 iki daugiau kaip 50 proc.

Plati pailgintųjų variantų vartosenos amplitudė ir nevienoda jų stilistinė variacija atskleidžia sudėtingą ilginimo reiškinio vilniečių kalboje prigimtį – gali būti, kad egzistuoja keletas skirtingos krypties tarties normų (plg. Grumadienė 1983: 91). Ir žodžio kamieno, ir žodžio galūnės ilginimas gali būti tiek kontroliuojamoji, tiek ir menkai arba visiškai nekontroliuojamoji vilniečių tarties ypatybė. Jei vilniečių pailgintųjų variantų vartosena nuo kalbos kontrolės laipsnio priklauso, jų dažnumas augant kalbos kontrolės laipsniui gali tiek mažėti, tiek ir didėti. Vadinasi, ilginimo reiškinys vertinamas nevienodai: vieni didesnę kirčiuotų trumpųjų balsių kiekybę asocijuoja su artėjimu prie kalbos standarto, kiti priešingai – kaip tolimą nuo jo. Tai, kad žodžio kamiene ir galūnėje pailgintųjų balsių vartosena laisvajame pokalbyje svyruoja kiek mažiau nei kontroliuojamuose kontekstiniuose stiliuose, o augantis kalbos kontrolės laipsnis ne visuomet sumažina pailgintųjų variantų skaičių, sustiprina prielaidas, kad tirtieji vilniečiai neturi vienos prestižinės tarties standarto sampratos. Vis dėlto neatmestina ir raiškesnės artikuliacijos siekimo skaitant hipotezė.

4. Apibendrinamosios išvados

Antros ir trečios kartos vilniečių trumpųjų balsių ilginimo tyrimas atskleidė keletą svarbių šio reiškinio paplitimo ir vartosenos polinkių. Visų pirma, paaiškėjo, kad pats ilginimo reiškinys yra retesnis nei galima pamanyti iš stereotipinių vilniečių kalbos vertinimų. Antra, patvirtinta, kad balsių ilginimas priklauso nuo skiemens, akcentinės pozicijos ir konkretaus balsio. Dažniausiai pailginami balsiai i ir u, rečiau itin tarmiškai žymėti a ir ypač e. Daugiausia ilginama kamiene ir iš esmės tik kirčiuotuose skiemenyse; kone visai neilginami prieškirtiniai ir pokirtiniai skiemenys. Šis fonetiškai tikėtinas polinkis buvo pastebėtas pirmuosiuose vilniečių kalbos tyrimuose ir išlieka toliau. Su dvikalbiais rusų ar lenkų kalbėtojais siejamas ir didžiausiu vilniečių tarties trūkumu laikomas žodžio galo ilginimas lietuvių kalboje palyginti retas: tirtieji vilniečiai žodžio galūnėje ilgino beveik penkis kartus rečiau nei kamiene. Galima teigti, kad tik žodžio kamieno ilginimas laikytinas dažnesne vilniečių tarties ypatybe – kamiene kirčiuotus trumpuosius balsius rečiau ar dažniau ilgino visi tirtieji informantai, o žodžio galūnėje daugiau kaip trečdalis iš esmės neilgino iš viso. Be to, žodžio kamiene pailgintųjų ir trumpųjų variantų kiekybinė opozicija paprastai išreiškiama stipriau nei gale: čia dažnesni ilgieji, o ne pusilgiai balsiai, o galūnėje, kuri dėl retesnio ir labiau stigmatizuoto pailginimo yra žymėta pozicija, daugiau ilginama iki pusilgio, o ne ilgojo balsio. Taip pat pastebėta, kad pailginimo polinkis reiškiasi gana nuosekliai: jei dėl kirčio informantas dažniau pailgina žodžio kamieną, jis dažniau bus linkęs ilginti ir žodžio gale.

Be nustatytų lingvistinių veiksnių (skiemens, akcentinės pozicijos ir konkretaus balsio), ir žodžio kamiene, ir galūnėje dažnesnė pailgintųjų balsių vartosena susijusi ir su socialiniais veiksniais. Nepaisant to, kad individualūs tirtųjų vilniečių tarties skirtumai pasirodė besą itin dideli, galima teigti, kad vilniečių vernakulą labiausiai palaiko vyresnio amžiaus kalbėtojai ir ypač vyrai – jų vartosena vienalytiškiausia (atkreiptinas dėmesys, kad mūsų tyrime vyriausi antros ir trečios kartos vilniečiai buvo 35–44 m., taigi šią koreliaciją ateityje reikėtų tikslinti).

Įdomiausias, bet ir sunkiausias interpretuoti, tyrimo rezultatas yra ilginimo priklausomybė nuo kalbos kontrolės laipsnio. Bendrasis polinkis yra kiek pamažinti pailgintųjų variantų labiausiai kontroliuojamame stiliuje – skaitant žodžių poras. Vis dėlto itin heterogeniška individuali informantų tartis vienalyčio vilniečio tarties modelio vaizdo nesudaro, o veikiau programuoja tris vilniečio kalbėtojo tipus. Pirmasis būtų ilginimo nekontroliavimas, antrasis – nuoseklus pailgintųjų variantų mažinimas didėjant dėmesingumui kalbai (tarties artinimas prie bk normų) ir trečiasis – labiausiai intriguojantis – priešinga tarties norma, kai didėjant kalbos kontrolei imama vis labiau ilginti. Būtent kontroliuojamuose kontekstiniuose stiliuose užfiksuotas didžiausias vartosenos variantiškumas gali reikšti vilniečių kalboje vykstant sociolingvistinius pokyčius. Ar tai rodo balsių pailginimą esant ne visų suvokiamą kaip relevantinę ypatybę, ar diferencijuojantis socialinį kintamojo variantų krūvį, ar pailginimą galbūt įgaunant priešingą, nei būtų galima manyti, socialinę reikšmę – asociaciją su rimtu stiliumi ir prestižine kalba, kol kas sunku pasakyti. Žinoma, neatmestina ir tai, kad ilginimą skaitomame tekste gali lemti ir raiškesnės artikuliacijos siekimas.

Patikslinti pateiktas interpretacijas padėtų didesnės informantų imties tyrimas. Tolesniuose tyrimuose būtų aktualu nuodugniau pastudijuoti pailgintųjų balsių kiekybės rodiklius, atskiriant ilginimą iki pusilgio ir iki ilgojo balsio (manytina, kad socialiai reikšmingas visų pirma turėtų būti ryškesnis pailginimas iki ilgojo balsio, toks, kurį patys kalbinės bendruomenės nariai lengviau atpažintų kaip socialinės tapatybės žymiklį), taip pat vertėtų daugiau dėmesio skirti kokybinėms ypatybėms (balsių siaurumui, įtemptumui). Į vilniečių balsių ilginimo tyrimus būtina įtraukti ir dvigarsių ilginimą.

Literatūra

Aliūkaitė, D. 2010. Naujasis dialektas: galimas tarminio kalbėjimo vertinimo scenarijus. Respectus Philologicus 18 (23), 41–57.

DLKG2 – Vytautas Ambrazas (red.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 2 patais. leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

Girdenis, A. 2002. Dėl kirčiuotų pusilgių balsių prozodijos. Baltistica XXXVII (2), 211–213.

Grumadienė, L. 1983. Социолингвистическое исследование литовской речи коренных вильнюсцев. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 62–101.

Grumadienė, L. 1988. Sociolingvistinis vilniečių lietuvių kalbos tyrimas: konsonantizmas ir akcentuacija. Lietuvių kalba ir bilingvizmas. Lietuvių kalbotyros klausimai 27, 132–148.

Grumadienė, L. 1989. Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešpriešos nykimas miestiečių lietuvių kalboje. Baltistica III (2 priedas), 292–296.

Grumadienė, L. 1994. Balsių kiekybės sistemų sankirta ir raida. Baltistica (IV priedas), 67–69.

Hudson, R. A. 1996. Sociolinguistics. 2nd Edition. Cambridge: Cambridge University Press.

Kačiuškienė, G. ir I. Kruopienė. 2008. Ilgųjų ir trumpųjų balsių realizavimas sakytinės žiniasklaidos darbuotojų kalboje. Žmogus ir žodis 10, 38–42.

Kristiansen, T. 2010. Investigating language in space: Experimental techniques. P. Auer and J. E. Schmidt (eds.). Language and space: An international handbook of linguistic variation. Volume 1: Theories and methods. Berlin/New York: De Gruyter Mouton, 528–547.

Labov, W. 1968. The reflection of social processes in linguistic structures. In Joshua A. Fishman (ed.), Readings in the sociology of language. The Hague: Mouton, 240–251.

Pakerys, A. 1995. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Žara.

LKA II – Lietuvių kalbos atlasas 2. Fonetika. Vilnius: Mokslas, 1982.

Pupkis, A. 2006. Ką parodė Kalbos švaros dienos (1–3). Prieiga internete: http://www.flf.vu.lt/lkd/pdf/gk_straipsniai/gk_2006_5_3_8_ksd_pupkis.pdf. Žiūrėta: 2012 m. rugsėjo 17 d.

Pupkis, A. 2007. 2007 metų Kalbos švaros dienos. Prieiga internete: http://www.flf.vu.lt/lkd/pdf/gk_straipsniai/gk_2007_11_3_11_ksd_pupkis.pdf. Žiūrėta: 2012 m. rugsėjo 17 d.

Spolsky, B. 1998. Sociolinguistics. Oxford: Oxford University Press.

Tagliamonte, S. A. 2006. Analysing sociolinguistic variation. Cambridge: Cambridge University Press.

Tarties reikalavimai: Būtiniausi tarties reikalavimai. Prieiga internete: http://www.vlkk.lt/lit/klaidos/tarties-reikalavimai.html. Žiūrėta: 2012 m. rugsėjo 17 d.

Vaicekauskienė, L. 2010. Kalba Vilnius: Vilniaus kalbos vaidmuo šiuolaikinėje Lietuvoje. Nepublikuota baigiamoji projekto ataskaita.

Vaicekauskienė, L. 2011. Oficialioji lietuvių kalba yra negyva kalba. Žurnalistai apie lietuvių kalbos standartą televizijoje ir radijuje. Darbai ir Dienos 55, 191–207.

Vaicekauskienė, L. ir R. Čičirkaitė. 2011. „Vilniaus klausimas“ bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvistinių vilniečių komentarų tyrimas. Darbai ir dienos 56, 57–76.

Vitkauskas, V. ir E. Grinaveckienė. 1997. Lietuvių tarmių tekstai: Vilniaus miesto senųjų gyventojų šnekta. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Wolfram, W. 2009. Dialect in society. N. Coupland and A. Jaworski (eds.). The new sociolinguistics reader. Basingstoke: Palgrave Macmillan, 35–48.

Zinkevičius, Z. 1966. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Z. 1994. Lietuvių kalbos dialektologija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.

Zinkevičius, Z. 2006. Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

balsių ilginimas | kalbos kontrolė | kalbos stigmatizavimas | sociolingvistinis kintamasis | variantų sociolingvistika | vilniečių tartis