Ramunė Čičirkaitė

Lietuvių kalbos institutas

[email protected]

Anotacija

Šiame straipsnyje pristatomi 2014 m. vasario–kovo mėn. Vilniaus mokyklose atlikto kalbėtojo vertinimo eksperimento rezultatai ^[1]. Eksperimentas buvo atliekamas kaip pasąmoningųjų nuostatų tyrimas, kai vertintojai nežinojo dalyvaujantys tyrime apie kalbą. Juo tikrinta hipotezė, kad skirtingi kirčiuotų trumpųjų balsių i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmųjų dėmenų variantai vilniečių kalboje gali turėti skirtingas socialines reikšmes, o kuri iš jų aktualizuojama, priklauso nuo artikuliacinio konteksto, arba, kitaip tariant, nuo kamiene ir galūnėje vartojamų balsių trukmės ir kitų kalbėtojo tarties ypatybių rinkinio.

Tyrime dalyvavusiems moksleiviams buvo pateikta vertinti šešiolika garso įrašų iš autentiškų vilniečių pasakojimų, kurie reprezentuoja vilniečių kalbinei bendruomenei būdingą kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumą ir žymi skirtingus vilnietiško kalbėjimo stilius: 1) neutralųjį, 2) ilginamo kamieno, 3) ilginamų kamieno ir galūnės, 4) ilginamų kamieno ir galūnės ir būdingą kalbėtojams, kuriems slavų kalba yra gimtoji arba viena iš gimtųjų greta lietuvių kalbos. Eksperimentas atskleidė, kad skirtinga balsių trukmė gali diferencijuoti kalbėtojus – žymėti skirtingas asmenines jų savybes ir būti asocijuojama su skirtinga profesine jų veikla.

1. Įvadas

Kalbos ar jos atmainų variantiškumui paaiškinti, stebimuoju laiku vykstantiems pokyčiams suvokti nepakanka vien aprašyti kalbinių variantų pasiskirstymo kalbinėje bendruomenėje – svarbu ištirti, kaip šie variantai vertinami kalbos vartotojų, kokios socialinės reikšmės jiems priskiriamos (Kristiansen 2010: 529). Vertinant gali būti operuojama skirtingomis sistemomis: viena iš jų tyrėjams prieinama tiesiogiai klausiant, kaip kalbos vartotojai vertina įvairius kalbos reiškinius, kita išgaunama taikant netiesioginius tyrimo metodus ir kalbos vartotojams nežinant, kad jie apskritai dalyvauja tyrime apie kalbą. Pirmoji atskleidžia sąmoningąsias (atvirąsias), antroji – pasąmoningąsias (paslėptąsias) kalbos vartotojų nuostatas (Garret 2010). Socialinei reikšmei nustatyti itin pravartūs kalbos vartotojų pasąmoningųjų nuostatų tyrimai. Jie gali atskleisti standartizavimo ideologijos, kalbinėje bendruomenėje įsitvirtinusių stereotipų ar kitų išorinių veiksnių nepaveiktą ir nuo viešai deklaruojamų teiginių besiskiriantį tikrąjį kalbos, jos atmainų ar pavienių kalbinių variantų prestižą, kuris, kaip manoma, lemia kalbos vartotojų kalbinę elgseną, paaiškina, kodėl net atvirai stigmatizuojami kalbos reiškiniai kartais išlieka ar net plinta (Kristiansen 1998; Kristiansen 2009).

Šiame straipsnyje analizuojama, kokią socialinę reikšmę įgyja vilniečių vartojami skirtingi kirčiuotų trumpųjų balsių i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmųjų dėmenų variantai, ar jų socialinė reikšmė priklauso nuo artikuliacinio konteksto, arba, kitaip tariant, nuo kamiene ir galūnėje vartojamų balsių trukmės ir kitų kalbėtojo tarties ypatybių rinkinio. Apie kirčiuotus balsius, kuriuos užrašome kaip trumpus ir kuriuos vilniečiai taria trumpus, pusilgius ar ilgus, straipsnyje vertėtų kalbėti vartojant neutralų kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumo terminą. Vis dėlto išvengti mūsų kalbotyroje susiformavusios tradicijos miestuose vartojamą kalbą apibūdinti atskaitos tašku laikant bendrinę kalbą (toliau – bk), o ne miesto kalbą per se, ne visuomet pavyksta, juolab kad balsių ilginimu ši vilniečių tarties ypatybė vadinama ir norminamuosiuose tekstuose, ir ankstesniuose Vilniaus kalbai skirtuose moksliniuose straipsniuose, ir kalbos vartotojų metalingvistiniame diskurse.

Kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumo kaip tiriamojo objekto pasirinkimą paskatino noras patikrinti iš naujausių Vilniaus kalbos tyrimų (Čičirkaitė, Vaicekauskienė 2012) ir nesistemingų empirinių vilniečių kalbos stebėjimų keliamą prielaidą, kad kirčiuotoje pozicijoje vietoj trumpųjų vartojami pusilgiai ar ilgieji balsiai gali būti vertinami nevienareikšmiškai – jie gali žymėti kalbėtojo tarties prestižiškumą arba priešingai – nutolimą nuo jo. Teorinę prielaidą, kad kintamojo variantas gali turėti ne vieną socialinę reikšmę, taigi ir nurodyti skirtingas socialines kalbėtojų kategorijas, kitų kalbų ir jų atmainų ar pavienių kalbinių variantų tyrimai patvirtino kaip pagrįstą. Pagrįsta laikytina ir prielaida, kad kintamojo varianto socialinės reikšmės gali priklausyti nuo artikuliacinio konteksto, kuriame šis variantas vartojamas (žr., pvz., Podesva 2008; Moore, Podesva 2009; Pharao, Maegaard, Møller, Kristiansen 2014).

2. Vilniečių kalbos tyrimai ir vertinimai

Prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus Laima Grumadienė (1983, 1989) nustatė, kad kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas laikomas viena iš būdingųjų vilniečių tarties ypatybių. Prie tokios išvados prieita analizuojant 1976–1977 m. klasikiniu Williamo Labovo metodu įrašytus sociolingvistinius interviu su vilniečiais lietuviais. Tyrimas atskleidė, kad kirčiuotą trumpąjį ir kamieno, ir žodžio galo balsį vilniečių kalboje gali atliepti skirtingos kiekybės variantai – trumpasis, pusilgis arba ilgasis balsis, o jų vartosenos dažnumą lemia lingvistiniai ir socialiniai veiksniai (Grumadienė 1983). Kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimą esant būdingąja vilniečių tarties ypatybe, taip pat lingvistinių ir socialinių veiksnių bei kirčiuoto trumpojo balsio kaip lingvistinio kintamojo variantų koreliaciją patvirtino ir 2010 m. pradėti vykdyti tą patį sociolingvistinių interviu metodą taikantys naujausi vilniečių kalbos tyrimai (Čičirkaitė, Vaicekauskienė 2012).

Grumadienės tyrimo duomenimis, vilniečiai kamieno balsius linkę ilginti dažnai, o štai polinkis ilginti galūnės balsius gana retas. Tiek kamieno, tiek galūnės balsių ilginimą tyrėja susiejo su vyresnio amžiaus kategorija, tačiau teigė, kad galūnės balsių ilginimas vyresnės kartos vilniečių kalboje apskritai yra retesnis nei jaunesnės. Tokie prieštaringi rezultatai esą gauti dėl to, kad 1) vyresnės kartos vilniečiai dažniau nei jaunesnieji atitraukia kirtį iš galūnės, todėl mažiau vartoja kirčiuotų galūnių, kuriose balsiai galėtų būti pailginti, 2) jaunesnieji informantai daugiau vartoja hiperkorekcinių formų ir nukelia kirtį į galūnę, o dažniau galūnėje vartodami kirčiuotus balsius, dažniau nei vyresnieji vilniečiai juos ir pailgina (plg. Grumadienė 1983: 86). Naujausių Vilniaus kalbos tyrimų duomenys taip pat įrodė, kad kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas galūnėje itin retas, be to, jis sietinas ne tik su vyresnio amžiaus kategorija, bet ir su vyriškąja lytimi (Čičirkaitė, Vaicekauskienė 2012). Iki šiol Vilniaus kalbos tyrimuose nebuvo keltas klausimas, kaip vilniečiai linkę vertinti kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumą, kokią socialinę reikšmę kintamojo variantams linkę priskirti, – dažniau jų vietą tiek norminamuosiuose tekstuose, tiek moksliniuose straipsniuose užėmė stigmatizuojantys balsių ilginimo vertinimai.

Lietuvių kalbotyroje kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas buvo ir iki šiol yra vertinamas iš preskriptyvizmo pozicijų, o socialiai stigmatizuoti jis pradėtas gerokai anksčiau, nei buvo nustatyta, kad tai – būdingoji vilniečių tarties ypatybė. Ne vieną dešimtmetį sutartinai tvirtinama, kad balsių ilginimo kamiene ir galūnėje kilmė priklausanti nuo to, kokios reikšminės žodžio dalies – kamieno ar galūnės – balsiai pailginami: kamieno balsių ilginimas aiškinamas rytų aukštaičių (vilniškių) tarmės įtaka (Zinkevičius 2006: 132) ir teisinamas kaip tarmiškas (Slušinskaitė 1989: 13, taip pat žr. Vaitkevičiūtė 1965: 59; Vitkauskas 1972: 51; Pupkis 2006: 7), o tarmių duomenimis esą negalimas pagrįsti žodžio galo ilginimas vadinamas atsiradusiu veikiant slavų kalboms, būdingu dvikalbiams kalbėtojams (Zinkevičius 1966: 104; Šukys 1960: 179), apibrėžiamas kaip nenorminis, nesisteminis tarties variantas (Mikulėnienė 1995: 38), laikomas vartojamu „didžiojo brolio pavyzdžiu“ (Vitkauskas 1991: 2). Ilginimas galūnėje taip pat vertinamas ir kaip miestietiškosios kilmės reiškinys, todėl charakterizuojamas kaip „miesčioniškas“ (Slušinskaitė 1989: 13), laikomas miestų žargono ypatybe (Vitkauskas 1978: 23; Pupkis 2006: 6–7), vadinamas „gatvės kalbos faktais“ (Vitkauskas 1973: 48).

Iš šiuo metu atliekamų Vilniaus kalbos tyrimų taip pat žinoma, kad beveik visiems vilniečiams yra būdinga ilginti ir i, u + R tipo dvigarsių pirmuosius dėmenis. Šis vartosenos faktas norminamuosiuose tekstuose taip pat stigmatizuojamas dėl esą slaviškos prigimties (pvz., „Kai kyrpo, <···> gyrdi sako kokia veikėja jedinstvininkų mitinge ar per radiją, tai visai suprantama: ji visai pametusi lietuvės sąmonę…“ (Vitkauskas 1991: 2)) ir vertinamas kaip „lietuvių kalbą mirtinai žalojan[tis] daly[kas]“ (Vitkauskas 1991: 2). Vis dėlto sistemingai vilniečių tarčiai būdingo pavienių ar dvigarsiuose vartojamų kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo kamiene ir galūnėje kilmė iki šiol netirta. Ją nusakantys ne vieną dešimtmetį besikartojantys teiginiai greičiau grindžiami stebėjimais nei nuosekliais tyrimais ir mėgina išryškinti standartizavimo ideologijoje itin mėgstamą aktualizuoti binarinių opozicijų „savas“ („kaimas“, „tarmė“) ir „kitas“ („svetimas“ („svetima kalba“), „miestas“) skirtį. Ši skirtis lemia ir kalbos faktų vertinimus: tai, kas susiję su tarme, laikytina lietuvių kalbos ir lietuviškosios tapatybės dalimi, todėl, net ir nesutampant su bk normomis, toleruojama ar (kaip, pvz., ilginamo kamieno atveju) kažkiek teisinama, o tai, kas asocijuojama su slavų kalbomis ar miestu, vertinama kaip grėsmė ir kalbai, ir tapatybei. Toks požiūris nėra būdingas vien tik preskriptyvizmo tradicijas išlaikančioje lietuvių kalbotyroje. Literatūrologė Dalia Cidzikaitė, remdamasi Stuartu Hallu, teigia, kad „kito“ vaizdinys naudojamas kalbai ir kultūrai vertinti, tapatybei formuoti yra linkęs pasireikšti „priešiškais ir agresyviais jausmais, nukreiptais į „kitą““ (Cidzikaitė 2007: 39). Jei kalbą ir tapatybę suvoksime kaip nuolat kintančias, iš dalies galėsime paaiškinti, kodėl ši „savo“ ir „kito“ priešprieša nuolat kuriama ir palaikoma.

Kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo kamiene ir galūnėje prigimties tyrimais netikrino ir vienintelė vilniečių lietuvių kalbą tyrusi L. Grumadienė. Teiginius apie tarmių įtaką ilginamam kamienui ir slavų kalbų poveikį ilginamai galūnei ji cituoja (1983: 85, 87) iš Zigmo Zinkevičiaus monografijos „Lietuvių dialektologija“ (1966), o ši, kaip „Pratarmėje“ pripažįsta pats mokslininkas, parašyta didžiąja dalimi remiantis geriausiai gimtąją tarmę mokančių studentų lituanistų tarmės fonetinės sistemos ir morfologinės sandaros tyrimais, studentų kaip diplominiais darbais pateikiamais gimtosios tarmės aprašais, išanalizavus „trumpus (10–50 puslapių) gimtosios tarmės aprašėlius, kuriuose studentais turėdavo iškelti pačias svarbiausias gimtosios tarmės ypatybes“ (Zinkevičius 1966: 3) ir kt. Patikimesnių kalbos, skirtingų jos atmainų ar pavienių kalbinių variantų tyrimų metodų ar išteklių lietuvių kalbotyroje tuo metu tiesiog neturėta. Be to, Z. Zinkevičius nei miestuose vartojamų kalbos atmainų, nei galimo slavų kalbų ar slavų kilmės kalbėtojų poveikio lietuvių kalbai ir kalbėtojams šioje monografijoje neaprašė.

Iš viešojoje erdvėje pateikiamų metalingvistinių komentarų matyti, kad kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo kaip stigmos vaizdinys įsitvirtinęs ir kalbos vartotojų metalingvistiniame diskurse. Yra įsisąmoninta, kad ilginimo reiškinio kilmė esanti slaviška, ir viešai tai deklaruojama: kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas (nesistemingai, nediferencijuojant, kurios reikšminės žodžio dalies balsiai pailginami) pasitelkiamas socialinėje žiniasklaidoje (pvz., socialiniame tinkle „Facebook“) imituojant nelietuvių asmenų tartį kalbant ar rašant lietuviškai, šaipantis iš nelietuvių politikų, humoristinėse TV laidose kuriant Viktoro Agurkicho, socialdemokratės Larisos Pusrusės ir kt. personažus. Šie vertinimai greičiausiai nėra vienos kilmės: jie atsiradę kalbos vartotojams apibendrinant kalbinės tikrovės faktus, egzistuoja perimant standartizavimo ideologijos kuriamus tariamai realius kalbinės tikrovės vaizdinius, yra palaikomi kalbinėje bendruomenėje gyvuojančių stereotipų ar mitų.

Ar patiems vilniečiams žinoma, kad kirčiuotoje kamieno ar žodžio galo pozicijoje jie linkę vartoti ne tik trumpuosius balsius, bet ir pusilgius ar ilguosius jų variantus? 2010–2014 m. sukauptuose sociolingvistiniuose interviu kai kurie suaugusieji vilniečiai informantai įvardijo balsių ilginimą kaip tarties ypatybę, kuri skiria sostinėje vartojamą lietuvių kalbą nuo bk ar kituose Lietuvos miestuose vartojamos kalbos, pvz.:

Nu aš tai manau, nu kaip, prailginti turbūt tie balsiai [vilniečių tarčiai būdingi. – R. Č.], daugiau tai aš net nežinau, kokia jinai [Vilniaus kalba. – R. Č.].

(37 m. odontologė)

 Na labiausiai tai turbūt jaučiasi galbūt tai ilginimas, kai turėtų būti trumpa i ir u, pavyzdžiui. Ten tas pats galbūt Vylnius, o ne Vilnius, kaip jau ten reikėtų visiškai.

(30 m. programuotojų vadovas)

Retsykiais balsių ilginimą vilniečiai siejo su mišrios ar nelietuvių kilmės vilniečių tartimi, pvz.: 

Yra lietuviai, ypač kurie augę, pavyzdžiui, mišriose šeimose, jie ilgina balsius. <…> Kai studijavau, mes turėjome kelias mmm kelias ruses grupiokes. Viena buvo iš mišrios šeimos, kita buvo rusė. <···> Yra būdinga tiems, kurie  vartoja ir rusų kalbą be lietuvių kalbos, jie dažnai ilgina lietuviškus balsius. Ir jos turėjo problemų dėl to.

(37 m. logistikos vadybininkė)

Grumadienės tyrimų duomenimis, kirčiuotų trumpųjų kamieno balsių ilginimas taip pat suaugusiųjų vilniečių atpažįstamas kaip jų tarčiai būdinga ypatybė, tačiau galūnėje vartojamų balsių ilginimas savo tarties norma nelaikomas ^[2].

Tokie moksliniuose straipsniuose, norminamuosiuose tekstuose ir metalingvistiniame kalbos vartotojų diskurse išryškėjantys balsių ilginimo vertinimai rodo ilginimą esant stipriausiai susijusį su  slaviškumu, kiek silpnesnės jo sąsajos su miestietiškąja ir / ar vilnietiškąja tapatybe. Tačiau ar tokie vertinimai žinomi ir vilniečiams moksleiviams?

Praėjusio amžiaus devinto dešimtmečio pradžioje apklaususi beveik pusę šimto Vilniaus vyresniųjų klasių moksleivių, Grumadienė teigia nustačiusi, kad tirtieji moksleiviai kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo vilniečių tarties ypatybe, regis, apskritai nelaiko. Pasak tyrėjos, paprašyti nurodyti, kurios iš išvardytų ypatybių (nelietuviškų žodžių vartojimas, netaisyklingas kirčiavimas, netaisyklingas ie, uo, ė ir o tarimas, nelietuviškų garsų э, ы vartojimas ar trumpųjų balsių ilginimas), jų manymu, labiausiai skiria Vilniaus kalbą nuo bk, vos 3 proc. moksleivių pažymėjo balsių ilginimą  (Grumadienė 1980: 92–93). Yra žinoma, kad socialinė reikšmė randasi konkrečiu laiku konkrečios geografinės erdvės jungiamoje kalbinėje bendruomenėje, todėl gali būti vertinama tik iš konkretaus erdvėlaikio perspektyvos. Vadinasi, ši prieš daugiau nei tris dešimtmečius atlikta apklausa nesudaro prielaidų kalbėti, kaip Vilniaus moksleiviai (pa)sąmoningųjų nuostatų lygmeniu šiandien vertina ilginamus balsius. Be to, jei moksleiviams išdalytose apklausos anketose kalbos ypatybės buvo formuluojamos lygiai taip, kaip šį tyrimą apžvelgiančiame straipsnyje, balsių ilginimą kaip mažiausiai Vilniaus kalbą nuo bk skiriančią ypatybę tirtieji moksleiviai galėjo nurodyti ir dėl to, kad ji vienintelė neturėjo vertinamosios prieskyros (plg. nelietuviškų žodžių vartojimas, netaisyklingas kirčiavimas, netaisyklingas ie, uo, ė ir o tarimas, nelietuviškų garsų э, ы vartojimas ir trumpųjų balsių ilginimas).

Sociolingvistikos tyrimais nustatyta, kad kalbos nuostatos išmokstamos, yra veikiamos mūsų socialinės aplinkos ir patirties stebint kitų žmonių kalbinę elgseną ir reakciją į ją (Garret 2010: 22), todėl tikėtina, kad neigiami kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo vertinimai moksleivių sąmoningąsias nuostatas yra paveikę. Jie jų sąmonę gali būti pasiekę pirmiausia per preskriptyvizmo bastionu ^[3] laikytiną, taigi standartizavimo ideologijos kuriamus vaizdinius įtvirtinančią, pažymiu (ne)atitikimą bk normoms vertinančią ir taip moksleivių kalbines nuostatas formuojančią mokyklą. Vis dėlto nei sąmoningosios, nei pasąmoningosios moksleivių nuostatos balsių ilginimo atžvilgiu iki šiol išties nebuvo žinomos.

Šiame straipsnyje toliau aprašomas kalbėtojas vertinimo eksperimentas, kurio rezultatai atskleidžia pasąmoningąsias Vilniaus moksleivių nuostatas ir rodo kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumą jiems esant socialiai reikšmingą.

3. Metodas

3. 1. Kalbėtojo vertinimo eksperimentas: informantai

Moksleivių pasąmoningųjų nuostatų tyrimas buvo atliekamas 2014 m. vasario–kovo mėn. Nuostatos išgautos pasitelkiant netiesioginiu tyrimo metodu laikytiną (Garret 2010) kalbėtojo vertinimo eksperimentą (angl. Speaker Evaluation Experiment, SEE), kai vertintojai nežino, kad dalyvauja tyrime apie kalbą. Siekiant išvengti galimos Vilniaus rajono ar mokyklos žymėtumo įtakos moksleivių nuostatoms, tyrimui pasirinktos socialiai nežymėtų Vilniaus mikrorajonų socialiai ir etniškai nežymėtos, t. y. vidurinę poziciją miesto mokyklų reitinge ^[4] užimančios lietuviškos mokyklos, kurias moksleiviai paprastai renkasi dėl to, kad jos arti jų gyvenamosios vietos, o ne dėl jų statuso Vilniaus mieste. Iš viso tyrime dalyvavo 231 vyresnių (9–10) klasių moksleivis: 128 merginos, 97 vaikinai ir 7 savo lyties nenurodę moksleiviai.

Tyrimas Vilniaus mokyklų vyresnėse klasėse atliktas dėl keleto priežasčių:

1) vyresniųjų klasių moksleiviai vis dar laikomi paaugliais, o jų kalba paprastai vertinama kaip ta, kuri skatina kalbos pokyčius (Milroy, Gordon 2003: 39), todėl, jei paaugliai balsius ilginančius kalbėtojus vertina neigiamai, galima daryti prielaidą, kad ilginimo reiškinys kaip neprestižiškas vilniečių kalboje ilgainiui turėtų nykti. Kita vertus, vyresniųjų klasių moksleiviai yra jau gana suaugę, kad pasąmoninguoju lygmeniu galėtų atpažinti tiriamąsias fonetines kalbėtojų ypatybes, pateikti išsamius jų vertinimus ir sąsajas su kalbėtojų socialine tapatybe;

2) kalbos nuostatų tyrimų rezultatai gali priklausyti nuo vertintojų tautybės, amžiaus, profesinės veiklos ar užsiėmimo, gyvenamosios vietovės, socialinės aplinkos, turimų žinių lygio ar tyrimo konteksto ir kt. (Garret 2010), taigi, apklausiant moksleivius, kontroliuojami šie veiksniai. Jokia kita veiklos bendruomenė (angl. community of practice) (pvz., studentų kursas ar bendradarbiai) nebūtų tokia homogeniška kaip toje pačioje klasėje besimokantys moksleiviai.

3.2. Kalbėtojo vertinimo eksperimentas: stimulai

Kalbėtojo vertinimo eksperimente moksleiviams buvo pateikta vertinti šešiolika nuo 12 iki 21 sek. trukmės ištraukų, arba stimulų ^[5], iš vilniečių pasakojimų apie pokyčius Vilniaus mieste (beveik visuose stimuluose vartojami miesto pokyčius žymintys žodžiai pasikeitęs, keitėsi, buvo, seniau, dabar, atsirado ir pan.). Trumpa stimulų trukmė įprasta tokio tipo tyrimuose: trumpi stimulai skatina vertintojus pateikti ne apgalvotus, o impulsyvius, automatinius atsakymus, kurie ir padeda išgauti pasąmoningąsias nuostatas (Garret, Williams, Evans 2005: 40, cit. iš Svenstrup 2013: 60). Stimulų trukmė įvairuoja tik dėl to, kad vertintojams siekta pateikti logiškus pasakojimo fragmentus.

Visi stimulai – autentiškų pasakojimų fragmentai, garso įrašų apdorojimo programa „WaveLab“ iškirpti iš tradicinių sociolingvistinių interviu su skirtingo amžiaus, lyties, išsilavinimo, profesijos vilniečiais. Visi stimulai redaguoti tiek, kad jų garso kokybė, kalbėjimo sklandumas, kalbėjimo tempas, pauzių trukmė būtų panašūs, o kalbamasis turinys neutralus, t. y. nebūtų vartojama stilistiškai žymėtų žodžių, nebūtų užsimenama apie patį kalbėtoją (minimas jo statusas, tautybė, gyvenamasis rajonas ar kt.), kas vilniečiams moksleiviams galėtų sukelti teigiamą ar neigiamą asociaciją ir paveikti jų vertinimus.

Moksleiviams pateikti stimulai išlaiko natūralų, vilniečių kalbinei bendruomenei būdingą kirčiuotų trumpųjų balsių variantiškumą ^[6] ir drauge reprezentuoja keturis kalbėjimo stilius, arba artikuliacinius kontekstus, kurie šiame straipsnyje sąlygiškai vadinami

1) neutraliuoju (toliau – Neu), kai kirčiuoti trumpieji balsiai i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmieji dėmenys yra trumpi (stimulų kalbėtojai – lietuvių kilmės vilniečiai),

2) ilginamo kamieno (toliau – Kam), kai kirčiuoti trumpieji balsiai i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmieji dėmenys kamiene yra pailginami iki pusilgių ar ilgųjų ir tariami kiek įtempti (stimulų kalbėtojai – lietuvių kilmės vilniečiai),

3) ilginamų kamieno ir galūnės  (toliau – Kam+Gal^LT), kai kirčiuoti trumpieji balsiai i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmieji dėmenys kamiene ir galūnėje yra pailginami iki pusilgių ar ilgųjų ir tariami kiek įtempti (stimulų kalbėtojai – lietuvių kilmės vilniečiai),

4) ilginamų kamieno ir galūnės  (toliau – Kam+Gal^SL), kai kirčiuoti trumpieji balsiai i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmieji dėmenys kamiene ir galūnėje pailginami iki pusilgių ar ilgųjų garsų ir tariami kiek įtempti (stimulų kalbėtojai – slavų kilmės ar dvi gimtąsias kalbas (lietuvių ir slavų) nuo mažens kaip gimtąsias vartoję vilniečiai).

Kalbėjimo stiliai išskirti išanalizavus beveik tris dešimtis sociolingvistinių interviu su lietuvių šeimose gimusiais antros ar trečios kartos vilniečiais ir remiantis slavų kilmės vilniečių tarties empiriniais stebėjimais. i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmųjų dėmenų variantai nustatyti audiciškai (iš klausos), lyginant kiekvieno kalbėtojo vartojamų balsių ir pirmųjų dėmenų kiekybinius ir kokybinius požymius tarpusavyje. Audicinis metodas taikytas ir atrenkant, kurie vilniečių pasakojimo fragmentai galėtų būti naudojami kaip stimulai.

Siekiant neatskleisti tyrimo tikslų ir neatkreipti vertintojų dėmesio į balsių ilginimą, stimulai buvo leidžiami pramaišiui. Jų pateikimo tvarka, pasakojamasis turinys ir tarties ypatybės pateikiami 1 lentelėje. Lentelėje nurodomas stimulo kodas sudarytas taip: po kalbėjimo stilių žyminčių raidinių santrumpų einantis skaičius reiškia stimulo pateikimo moksleiviams eilės numerį; raidės M ir V nurodo kalbėtojo lytį.

1 lentelė. Stimulų tekstai ir ryškiausios tarties ypatybės

Lentelėje juodai paryškintos kalbėtojo vertinimo eksperimentu tikrinamosios tarties ypatybės, žaliai – kitos ryškios ir įtakos moksleivių vertinimams galinčios turėti tarties ypatybės (kaip bus toliau matyti, pastarosios būdingos iš esmės slavų kilmės kalbėtojus reprezentuojantiems stimulams):

- Neu-1-V žalia spalva pažymėta, kad kalbėtojas žodžio pamename priešdėlyje pailgino kirčiuotame skiemenyje vartojamą trumpąjį balsį a;

- Kam+Gal^SL-3-V žaliai nuspalvinta, kad kalbėtojas žodyje ta pailgino trumpąjį a, žodyje visiškai vietoj trumpojo balsio i prieškirtiniame skiemenyje pavartojo pusilgį jo variantą, prieškirtiniame žodžio parduotuvių skiemenyje vienbalsino uo, tvirtagališkai ištarė žodžio Vilnius dvigarsį il;

- Kam+Gal^SL-7-V pažymėta, kad kalbėtojas tvirtagalę priegaidę žodyje susitvarkė nežymiai koncentravo ant mišriojo dvigarsio ar pirmojo dėmens, vienbalsino žodžiuose miestas ir įsivaizduojat vartojamus kirčiuotus ie ir uo, kirčiuotame žodžio metų skiemenyje ilgąjį e ištarė kiek žemėlesnį ir platesnį;

-  Kam+Gal^SL-11-M vienbalsino kirčiuotą žodžių tiesa, kiemas ir nekirčiuotą žodžio kiemai dvibalsį ie, žodžio daug tvirtagalę priegaidę nežymiai koncentravo ant dvibalsio au pirmojo dėmens;

-  Kam+Gal^SL-15-M vienbalsino žodžio parduotuvė nekirčiuotą dvibalsį uo, tame pačiame žodyje vietoj vidutinio pakilimo balsio ė ištarė žemutinio pakilimo gerokai žemėlesnį ir platesnį garsą, kartą (žodyje dabar) tvirtagalę priegaidę nežymiai koncentravo ant mišriojo dvigarsio ar pirmojo dėmens.

Mūsų standartizavimo ideologija kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo galūnėje reiškinį linkusi stigmatizuoti ir apibendrinti kaip skiriamąją vilniečių tarties ypatybę, tačiau ji ne tik itin reta, bet ir, atrodo, negali būti atsiejama nuo kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo kamiene, t. y. jei kalbėtojas ilgina žodžio galą, jis linkęs ilginti ir kamiene vartojamus trumpuosius balsius (Čičirkaitė, Vaicekauskienė 2012). Dėl šios priežasties moksleiviams nebuvo pateikiama vertinti stimulų, kuriuose kirčiuoti trumpieji balsiai būtų ilginami tik galūnėje. Iš ankstesnių Vilniaus kalbos tyrimų jau žinoma, kad dėl kirčio vilniečiai dažniau pailgina aukštutinio pakilimo balsius i ir u, o žemutinio pakilimo balsiai a ir e ilginami gerokai rečiau ^[7] (Čičirkaitė, Vaicekauskienė 2012). Rengiant stimulus, pasakojimo fragmentų, kuriuose balsiai a ir e pailginami, sąmoningai stengtasi atsisakyti. Kirčiuotas balsis a po kartą pailginamas tik dviejų kalbėtojų (Neu-1-V ir Kam+Gal^SL-3-V; tariama pa·mename, ta·), nes žodžiai, kuriuose šis balsis ilginamas, palikti logiškesnei pasakojimo eigai perteikti. Kaip jau minėta, beveik visiems vilniečiams yra būdinga ilginti i, u + R tipo dvigarsių pirmuosius dėmenis, todėl, eksperimentu tikrinant skirtingos trukmės balsių socialinę reikšmę, vertintojams pateikiami stimulai, kuriuose esama ir kirčiuotų trumpųjų balsių, ir i, u + R tipo dvigarsių pirmųjų dėmenų ilginimo atvejų.

Svarbu paminėti, kad visuose stimuluose iki trumpųjų ir / ar pusilgių trumpinami ir kurie ne kurie nekirčiuoti ilgieji balsiai. Taip siekiama išsaugoti stimulais parinktų pasakojimų fragmentų autentiškumą, nes polinkis trumpinti ilguosius balsius moksliniuose straipsniuose taip pat dokumentuojamas kaip tipiška vilniečių kalbinės bendruomenės narių tarties ypatybė ^[8] (plg. Grumadienė 1983; 1989; Aliūkaitė 2014).

Kiekvieną kalbėjimo stilių reprezentuoja keturių pasakojimų ištraukos. Būtų buvę idealu moksleiviams pateikti vertinti stimulus, kurių kalbėtojai, be kita ko, būtų tos pačios lyties ir amžiaus. Vis dėlto tarp sukauptų daugiau kaip šimto sociolingvistinių interviu, iš kurių rinktasi rengiant stimulus, nesama šešiolikos to paties amžiaus ir vienos lyties kalbėtojų, kurie galėtų reprezentuoti skirtingus kalbėjimo stilius, todėl kiekvienam stiliui atstovauja po du skirtingos lyties kalbėtojus, o kiekvieną stilių reprezentuojančių kalbėtojų amžiaus vidurkis pernelyg nesiskiria.

3.3. Kalbėtojo vertinimo eksperimento eiga ir naudotos asmens savybių ir profesijų skalės

Kalbėtojo vertinimo eksperimentu tikrinta hipotezė, kad kirčiuotoje pozicijoje vartojamų trumpųjų balsių i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmųjų dėmenų variantai turėtų diferencijuoti kalbėtojus – žymėti skirtingas asmenines jų savybes ir būti asocijuojami su skirtinga profesine jų veikla, kitaip tariant – balsių ilginimas galėtų turėti ne vieną socialinę reikšmę, o kuri iš jų aktualizuojama, priklauso nuo artikuliacinio konteksto. Hipotezė kildintina iš jau minėtos antros ir trečios kartos vilniečių lietuvių tarties analizės ir nesistemingų slavų kilmės kalbėtojų stebėjimų, kurie rodo, kad kirčiuotame kamiene ir galūnėje trumpuosius balsius ir pirmuosius dvigarsių dėmenis ilgina tiek aukšto, tiek žemo socialinio statuso (pvz., įmonių vadovai, mokslininkai ir darbininkai), skirtingas gimtąsias kalbas (lietuvių ir slavų) vartojantys kalbėtojai. Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad ilginimas gali žymėti skirtingas socialines kalbėtojų kategorijas ir mūsų visuomenėje su jomis siejamus stereotipinius vaizdinius.

Eksperimente dalyvavusiems moksleiviams buvo išdalytos anketos ^[9] ir pasakyta, kad jie išgirs šešiolikos žmonių garso įrašus, kuriuose pasakojama, kaip, jų manymu, keitėsi Vilnius, kokius pokyčius jie pastebi. Įrašai buvo paleisti du kartus: pirmą kartą reikėjo juos visus tik išklausyti, o antrą kartą, leidžiant įrašus po vieną, – užpildyti anketas.

Anketose moksleiviai turėjo 1) trumpai apibūdinti kiekvieną išgirstą kalbėtoją, 2) pažymėti, koks jis jiems atrodo, 3) kuo jis galėtų dirbti, ir 4) įvertinti, kaip jam tiktų išvardytos profesijos. 1 ir 3 anketos klausimai buvo atvirieji, todėl į juos reikėjo atsakyti remiantis pirmuoju kalbėtojo keliamu įspūdžiu. Atsakymai į 2 ir 4 klausimus rinkti moksleiviams pildant septynbales semantinio diferencialo skales: vienos iš jų galuose išdėstytos priešingą reikšmę turinčios asmens savybės, kitoje skalėje – profesijos. Šiame straipsnyje pristatomi naudojant semantinio diferencialo skales gauti kiekybiniai moksleivių duomenys, o atsakymais į atviruosius klausimus, arba kokybiniais vertinimais, remiamasi šiuos duomenis interpretuojant ar tikslinant.

Naujausiuose Vilniaus kalbos tyrimuose keliamas tikslas nustatyti, kaip vilniečių tarties variantai koreliuoja su klasikinėmis socialinėmis kategorijomis (kalbėtojo socialiniu statusu, amžiumi, išsilavinimu ir kt.), o eksperimentu siekiama patikrinti, ar kirčiuotų trumpųjų balsių i, u ir i, u + R tipo dvigarsių pirmųjų dėmenų variantiškumas patvirtins kalbėtojo socialinio statuso ir išsilavinimo kategorijas kaip validžias ir socialiai reikšmingas eksperimente dalyvaujantiems moksleiviams. Atliekant eksperimentą, socialinės kategorijos pakeistos jas atitinkančiomis asmens savybėmis (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Kalbėtojo vertinimo eksperimente naudota asmens savybių skalė

Sudarant profesijų skalę (žr. 3 lentelę), iš dalies remtasi 2011 m. žurnalo „Veidas“ atlikta 4–12 klasių Vilniaus moksleivių apklausa, kokios profesijos moksleiviams atrodo patraukliausios, o kokių jie nenorėtų rinktis suaugę. Taip užtikrinta, kad eksperimente būtų operuojama patiems moksleiviams reikšmingomis profesijomis ir iš anksto žinoma, kokios – teigiamos ar neigiamos – socialinės vertės joms priskiriamos ^[10].

3 lentelė. Kalbėtojo vertinimo eksperimente naudota profesijų skalė

„Veido“ apklausos duomenimis, verslininko ir gydytojo profesijos moksleivių vertinamos kaip išsiskiriančios aukštu prestižu, o valytojo, mokytojo ir pardavėjo kasininko (pastaroji eksperimente naudojamoje profesijų skalėje modifikuota į siauresnę turgaus prekeivio) – laikomos neprestižinėmis. Žurnale nenurodoma, kad moksleiviai būtų išskyrę žinių vedėjo profesiją. Vis dėlto į eksperimente naudojamą profesijų skalę ji įtraukta siekiant nustatyti, kuriuos – trumpuosius ar pailgintuosius – trumpojo balsio ir i, u + R tipo dvigarsio pirmojo dėmens variantus moksleiviai pasąmoninguoju lygmeniu laiko reikšmingais kuriant įvaizdį žinių vedėjo, kuris standartizavimo ideologijos paprastai vertinamas kaip bene geriausiai bk tarties normas realizuoti gebantis kalbėtojas. Darbininko profesija įtraukta kaip apibendrinamoji žemo socialinio statuso kalbėtojus žyminti kategorija tikintis, kad ji bus socialiai reikšminga ir eksperimente dalyvaujantiems moksleiviams; meno sritis skalėje atsirado remiantis empiriniais stebėjimais, kad su šia profesine veikla siejamiems kalbėtojams būdinga ilginti kirčiuotoje galūnėje vartojamus trumpuosius balsius, ir siekiant identifikuoti, ar moksleivių ši tarties savybė atpažįstama kaip nurodanti su menu siejamą kalbėtoją.

Yra žinoma, kad net kruopščiai parinkti stimulai iš esmės negali būti įvertinti vienodai – skirtingus jų vertinimus gali lemti nevienodas kalbėtojų tembras, lytis, amžius, pasakojamasis turinys, vertintojų socialinė aplinka, patirtis ir kt. veiksniai, todėl, kaip jau minėta, vienam kalbėjimo stiliui atstovauja keturi stimulai ir, apibendrinant eksperimento rezultatus, skaičiuojamas kiekvieną stilių reprezentuojančių stimulų vertinimų vidurkis.

4. Rezultatai

4.1. Asmens savybių vertinimas

Kalbėtojo vertinimo eksperimentas patvirtino hipotezę, kad kirčiuotų trumpųjų balsių ir dvigarsių variantai yra reikšmingi tirtiesiems Vilniaus moksleiviams nustatant kalbėtojo asmens savybes – kirčiuotoje pozicijoje vartojami skirtingos trukmės balsiai iš tiesų funkcionuoja kaip kalbėtojo statusą ir kompetenciją, jo provincialumą ar etninę kilmę nurodantys žymikliai ir atskleidžia aiškią išskirtų vilnietiško kalbėjimo stilių hierarchiją: 1) Kam+Gal^LT, 2) Neu, 3) Kam ir 4) Kam+Gal^SL (žr. 4 lentelę).

4 lentelė. Kalbėjimo stilių vertinimas naudojant asmens savybių skalę

Lentelėje pateikiami skaičiai žymi Friedmano testo reikšmes. Kuo mažesnė skaičiaus reikšmė, tuo dažniau kalbėtojo vertinimo eksperimente dalyvavę moksleiviai rinkosi kairėje skalės pusėje pateikiamas, arba teigiamas, asmens savybes. Ženklas > rodo kairėje pusėje esantį kalbėjimo stilių pagal Friedmano testo reikšmes vertinamą palankiau nei dešinėje pusėje. Vartojami simboliai ***, ** ir / nurodo Dunn-Bonferroni porinių palyginimų (angl. pairwise comparisons) kriterijaus vertes: *** žymi p<0,001 lygmeniu statistiškai labai reikšmingą, ** – p<0,01  lygmeniu statistiškai reikšmingą skirtumą tarp stilių; / reiškia, kad tarp stilių statistiškai reikšmingo skirtumo nesama. N – asmens savybę vertinusių moksleivių skaičius.

Kaip matyti iš lentelės, visos teigiamos asmens savybės – išsilavinęs, pasiturintis, sėkmingas, vadovaujantis, jaunatviškas, miestietis, turintis gerą darbą – statistiškai labai reikšmingu arba reikšmingu skirtumu moksleivių dažniausiai (tai rodo pirma pozicija reitinge) buvo priskirtos Kam+Gal^LTkalbėjimo stiliui. Vadinasi, vilniečių lietuvių vietoj kirčiuotų trumpųjų vartojami pusilgiai ar ilgieji kamieno ir galūnės balsiai moksleivių yra laikomi aukšto socialinio statuso, didelės kompetencijos kalbėtojų žymikliais ir greičiausiai būtų reikšmingi kuriant išsilavinusio, pasiturinčio, sėkmingo, vadovaujančio, jaunatviško, gerą darbą turinčio vilniečio socialinę tapatybę. Be to, vilniečiams lietuviams būdingas ilginimas galūnėje turėtų būti suprantamas kaip kalbos vartosenos faktas, kuris, nors standartizavimo ideologijos ir kalbos vartotojų stigmatizuojamas kaip žargoniškas ar nelietuviškas, yra akivaizdžiai palaikomas paslėptojo prestižo.

Kam+Gal^LTstiliaus kokybiniai vertinimai atskleidė, kad moksleiviai šį stilių dažniau nei kitus buvo linkę asocijuoti su galios, kompetencijos ir statuso dimensijomis (plg. apibūdinimus „vadovaujantis“, „užtikrintas“, „pasitikintis savimi“, „tvirtas“, „solidus“, „stiprus balsas“, „valdžios žmogus“, „daug pasiekęs“, „turintis tvirtą nuomonę“, „pareigūnų vadovas“, „orus“, „su kostiumu“, „išsilavinęs“, „inteligentė“, „turi nuliovą mašiną“, „meras Vilniaus“, „siekiantis valdžios“, „principinga“, „ambicinga“ ir pan.). Kiek rečiau Kam+Gal^LT stilių reprezentuojantys kalbėtojai vertintojams kėlė socialiai patrauklių kalbėtojų įspūdį (plg. „faina“, „jautri“, „draugiška“, „patikimas“, „bendraujantis“, „įdomus žmogus“, „gera“, „mandagus“, „visuomeniška“ ir pan.), o kartais jie buvo apibūdinami ir neigiamai – kaip arogantiški aplinkinių atžvilgiu (plg. „pasikėlusi šiek tiek“,  „arogantiškas“, „pasipūtus“, „nori pasireikšti“ ir pan.).

Įdomu, kad pagal visas tirtąsias asmens savybes prasčiausiai iš Kam+Gal^LTbuvo įvertintas rečiausiai trumpuosius balsius pusilgiais ar ilgaisiais variantas pakeitęs ir nė karto dvigarsių pirmųjų dėmenų nepailginęs Kam+Gal^LT-8-M stimulas, tačiau vargu ar ši priežastis galėjo lemti tokius moksleivių vertinimus. Tiesioginio ryšio tarp dažnesnės ilginamų variantų vartosenos ir aukštesnės pozicijos reitinge pagal visas asmens savybes nerodo ir kitų Kam+Gal^LTstilių reprezentuojančių stimulų vertinimai. Kam+Gal^LT-8-M iš kitų stimulų moksleiviai veikiausiai išskyrė dėl nežymiai lėtesnio, monotoniškesnio kalbėjimo tempo ir kitiems stimulams nebūdingo apgailestavimo dėl Vilniuje vykstančių pokyčių (kiti kalbėtojai daugiau konstatuoja pokyčius įvykus ir / ar išsako teigiamą santykį su jais), o jį reprezentuojančią kalbėtoją, be kita ko, apibūdino kaip nuobodžią, abejingą, pesimistiškai nusiteikusią, darbo prislėgtą, nemėgstančią savo gyvenimo, dirbančią ten, „kur žiauriai nelaimingi“ ir t. t.

Nežymėtą kalbėjimo stilių Neu reprezentuojantys kalbėtojai beveik visomis tirtomis asmens savybėmis nusileido Kam+Gal^LT – mūsų vertintojai jiems priskyrė antrą vietą vilnietiško kalbėjimo stilių reitinge. Tai reiškia, kad jie moksleiviams atrodė ne tokie išsilavinę, pasiturintys, sėkmingi ir vadovaujantys kaip Kam+Gal^LT stilių vartojantys kalbėtojai. Taip pat rečiau nei Kam+Gal^LT jiems buvo priskirtos savybės miestietis ir turintis gerą darbą, nors iš kokybinių atsakymų Neu stimulų sąsaja su miestu apskritai ar su Vilniumi buvo matyti (plg. apibūdinimus „seniai gyvena Vilniuje“, „vilnietis“, „iš Vilniaus“, „miestietis“, „gyvenęs ir gyvenantis Vilniuje“, „Vilniaus gyventoja“ ir pan.). Vienintelė asmens savybė, pagal kurią neutralusis nusileido Kam stiliui, tai – jaunatviškas. Tam paaiškinimų vėlgi galima rasti analizuojant kokybinius vertinimus: asmens savybė jaunatviškas sietina su dinamiškumu, o neutraliųjų stimulų kokybiniuose vertinimuose moksleiviai su dinamiškumu nebuvo linkę sieti – jie dažniau buvo asocijuojami su galios ir statuso (kaip, beje, ir Kam+Gal^LT) (plg. „Seimo narys“, „politiškas“, „žurnalistas“, „valdingas“, „turi savo verslą“, „užima geras pareigas“, „solidus“, „namų pirmininkė“, „primena politiką“ ir pan.), kompetencijos (plg. „išsilavinęs“, „žino, ką kalba“, „išmintingas“, „apsiskaitęs“, „mokantis gerai pakalbėti“, „dalykiškas“, „protas“, „sklandžiai šnekanti“, „iškalbinga“ ir pan.), kiek rečiau – socialinio patrauklumo dimensijomis (plg. „geraširdis“, „nuoširdus“, „malonus balsas“ ir pan.).

Rengiant stimulus, nekontroliuota, kurie – ilgieji, pusilgiai ar trumpieji – ilgųjų balsių variantai vartojami nekirčiuotoje pozicijoje, tačiau negalima atmesti prielaidos, kad nekirčiuotų ilgųjų balsių trumpinimas kaip itin dažna ir dar viena būdingąja laikoma vilniečių tarties ypatybė (plg. jau minėtus Grumadienės (1983, 1989), Aliūkaitės (2014) atliktus tyrimus) paveikė pasąmoningąsias moksleivių nuostatas. Gali būti, kad, vertindami neutraliuosius stimulus, moksleiviai drauge atskleidė, kokias asociacijas jiems kelia balsius trumpinantys, tačiau jų neilginantys kalbėtojai. Kadangi balsių trumpinimo atvejų esama visus kalbėjimo stilius reprezentuojančiuose stimuluose, balsių neilginantis stilius sąlygiškai gali būti vadinamas nežymėtu neutraliuoju kalbėjimo stiliumi.

Kamieno balsius ilginantys kalbėtojai trečioje stilių reitingo pozicijoje atsidūrė dėl sąsajos su kaimietiškumu: šį stilių reprezentuojantys stimulai mūsų vertintojams skambėjo provincialiai (plg. apibūdinimus „kaimo moteris“, „kaimietė“, „paprastas valstietis“, „skamba nemiestietiškai“, „kaimietukas“ „gyventoja kažkokio miesto“, „iš provincijos“, „skamba kaip nevilnietė“ ir pan.), buvo manoma šių stimulų kalbą esant „labai tarmišką“, „žargonišką“, „turinčią (kažkokį) akcentą“ ir pan. Taigi su tarme asocijuojamas stilius tirtiesiems moksleiviams pasirodė esantis menkesnės socialinės vertės nei Kam+Gal^LT ir nežymėtas vilnietiškas kalbėjimo stiliai. Kita vertus, apibūdindami Kam stilių reprezentuojančius stimulus, moksleiviai mėgino nusakyti jų pasakojamąjį turinį („žinojo, kaip gatvės vadinosi“, „prisimenantis senus laikus“, „daug žino apie miestą“ ir pan.), o pačius kalbėtojus įvertino kaip neturinčius išskirtinumo (plg. „vidutinio sluoksnio“, „eilinė sekretorė“, „paprastutė“, „kasdieniška“, „paprasta“, „žmogus kaip žmogus“, „mergina paprasta“, „paprasta miesto gyventoja“, „paprastas miestietis“, „eilinė miesto gyventoja“ ir pan.). Toks, regis, priešingos krypties perspektyvas atskleidžiantis Kam stiliaus kalbėtojų vertinimas leidžia daryti šias prielaidas:

1) Kam stiliaus keliamos asociacijos su kita nei Vilnius kalbėtojų geografine vieta ir kitokia nei Vilniuje vartojama kalba galėjo lemti tai, kad šie, kitaip Kam+Gal^LT ir Neu stilius reprezentuojantys, kalbėtojai moksleivių iš esmės nebuvo siejami su statusu, galios, kompetencijos ar dinamiškumo dimensijas žyminčiais reikšminiais žodžiais, tačiau atrodė socialiai patrauklūs (plg. apibūdinimus „turintis humoro jausmą“, „maloni“, „linksma“, „lengvai bendraujanti“, „ramaus būdo“, „malonaus būdo“, „nuoširdus“ ir pan.). Tipiškam tarmės atstovui priskiriamą socialinį patrauklumą, bet neaukštą socialinį statusą buvo užfiksavę ir kiti tyrėjai (žr. Vaicekauskienės, Sausverdės (2012) tyrimą apie kalbos vartotojų požiūrį į lietuvių kalbos tarmes ir tarmiškai kalbančius žmones);

2) gana dėsningas Kam stiliaus kalbėtojų apibūdinimas kaip tipiškų, neišsiskiriančių, miestą pažįstančių rodytų, kad tirtieji moksleiviai galimai atpažino šį su tarme siejamą kalbėjimo stilių kaip Vilniaus kalbos kontinuumo dalį;

3) abiejų šių vertinimo perspektyvų derinimas iš dalies paaiškintų, kodėl kamieno balsių ilginimas toks dažnas vilniečių kalboje, – jis pasąmoningųjų nuostatų lygmeniu palaikomas socialinio solidarumo (priminsiu, kad galūnės balsių ilginimas, matyt, gyvuoja palaikomas paslėptojo prestižo).

Sociolingvistikai gerai žinoma, kad ne kalbinis variantas turi kokią nors socialinę reikšmę – jis ją įgyja tik konkrečiame socialiniame ir / ar lingvistiniame (aprašomu atveju – artikuliaciniame) kontekste, todėl skirtinguose kontekstuose to paties varianto socialinės reikšmės gali skirtis (Pharao, Maegaard, Møller, Kristiansen 2014). Šiuos teiginius patvirtino ir manasis kalbėtojo vertinimo eksperimentas. Pavienius ir dvigarsiuose vartojamus kirčiuotus kamieno ir galūnės balsius ilginančius slavų kilmės kalbėtojus reprezentuojantį stilių moksleiviai įvertino priešingai nei Kam+Gal^LT – jie moksleivių buvo palikti ketvirtoje stilių reitingo pozicijoje. Tai reiškia, kad Kam+Gal^SL stimulų grupės kalbėtojaistatistiškai labai reikšmingu arba reikšmingu skirtumu rečiausiai iš visų mūsų vertintojams kėlė išsilavinusių, pasiturinčių, sėkmingų, gerą darbą turinčių kalbėtojų įspūdį. Jiems rečiausiai priskirta ir savybė miestietis. Vadinasi, ne tik balsių ilginimas apskritai, bet ir kamieno ir galūnės balsių ilginimas turi ne vieną socialinę reikšmę ir gali būti pasitelkiamas skirtingų socialinių kategorijų kalbėtojų tapatybei kurti. Itin ryškūs Kam+Gal^LTir Kam+Gal^SL vertinimų skirtumai gali būti aiškinami skirtingu artikuliaciniu kontekstu: Kam+Gal^SL stiliuje būta ne tik pavienių ar dvigarsiuose vartojamų trumpųjų balsių ilginimo atvejų, bet ir kitų tarties ypatybių (jos 1 lentelėje pateikiamuose Kam+Gal^SLstilių reprezentuojančiuose stimuluose pažymėtos žalia spalva), kurios vertintojams galėjo kelti asociacijų apie slavišką šių kalbėtojų kilmę.

Iš kiekybinių tyrimo rezultatų kylančius spėjimus, kad vertintojai atpažino Kam+Gal^SLstilių reprezentuojančius kalbėtojus kaip slavų kilmės ir priskyrė jiems su slaviška kilme stereotipiškai asocijuojamus vaizdinius ^[12], kokybiniai kalbėjimo stilių vertinimai patvirtino kaip pagrįstus: tie kalbėtojai, kuriuos moksleiviai dažniau apibūdino vartodami nelietuvių tautybės asmenį žyminčius reikšminius žodžius ir jų junginius („užsienietis“, „rusė, Božena kokia“, „matrioška“, „ruselka“, „viskassss, nibuvo tcada bzalta tcilto“, „rusė, ir vyskas“, „moteris iš Rusijos“, „senutė su akcentu“, „mąstantis lenkas“, „Lietuvos lenkas“, „kitatautis“, „lenkiško būdo“, „lenkas, nemėgstantis Lietuvos ir lietuvių“ ir pan.), rečiau buvo įvertinti kaip išsilavinę, pasiturintys, sėkmingi, vadovaujantys, jaunatviški, miestiečiai ir turintys gerą darbą.  Be to, Kam+Gal^SL stilių vartojančius kalbėtojus moksleiviai apskritai buvo linkę apibūdinti labiau neigiamai nei teigiamai (plg. „neišmanėlė“, „neaktyvi visuomenės gyventoja“, „uždara“, „keistas“, „senoviškas“, „nusivylęs“, „nepatenkintas gyvenimu“, „neįdomi“ ir pan.).

Reikia pasakyti, kad, nors teigiamas savybes vertintojai rečiau priskyrė Kam+Gal^SLir Kam stimulams, faktas, kad šiuos stimulų tipus reprezentuojančių kalbėtojų amžiaus vidurkis (Kam+Gal^SL– 44 m., Kam – 45 m.) buvo didesnis nei palankiau įvertintų Kam+Gal^LT(40 m.) ir Neu (38 m.), tam įtakos veikiausiai neturėjo: moksleiviai su vyresnio amžiaus kategorija buvo linkę asocijuoti nebūtinai tuos, kurie iš kitų kalbėtojų išsiskyrė vyriausiu amžiumi, o tuos, kurie kėlė tokį įspūdį. Įdomu ir tai, kad visus keturis kalbėjimo stilius reprezentuojantiems kalbėtojams vyrams asmens savybė vadovaujantis buvo priskirta dažniau nei moterims.

4.2. Profesijų vertinimas

Moksleivių atsakymai naudojant galimų profesijų skalę taip pat patvirtino, kad kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumą reprezentuojantys vilnietiško kalbėjimo stiliai išskirti pagrįstai ir skirtingos trukmės kirčiuoti balsiai pasąmoninguoju lygmeniu yra suvokiami kaip turintys skirtingas socialines reikšmes.

Kam+Gal^LTstilių vartojantys kalbėtojai dėl žadinamų sąsajų su aukštu socialiniu statusu ir didele profesine kompetencija (plg. tiems patiems kalbėtojams dažniausiai priskiriamas asmens savybes išsilavinęs, pasiturintis, sėkmingas, vadovaujantis, jaunatviškas, miestietis, turintis gerą darbą) statistiškai labai reikšmingu skirtumu dažniau nei kiti mūsų vertintojų buvo susieti su verslininko profesija. Statistiškai labai reikšmingu skirtumu šisstilius buvo įvardytas ir kaip tinkamiausias vartoti per TV ir radiją (žr. 5 lentelę).

5 lentelė. Kalbėjimo stilių vertinimas naudojant profesijų skalę

Kuo 5 lentelėje pateikiamo skaičiaus reikšmė mažesnė, tuo dažniau kalbėjimo stilių reprezentuojantiems kalbėtojams moksleiviai priskyrė nurodytą profesiją. Čia, kaip ir 4 lentelėje, ženklas > rodo kairėje pusėje esantį kalbėjimo stilių vertinamą palankiau nei dešinėje pusėje; simboliai *** žymi statistiškai labai reikšmingą, ** – reikšmingą skirtumą tarp stilių; / reiškia, kad tarp stilių statistiškai reikšmingo skirtumo nesama. N – asmens savybę vertinusių moksleivių skaičius.

Reikia pripažinti, kad žinių vedėjo profesijos priskyrimas kamieno ir galūnės balsius ilginančiam, o ne nežymėtam vilnietiškam Neu kalbėjimui iš pradžių pasirodė kiek netikėtas. Vis dėlto tokie rezultatai, matyt, atskleidžia moksleivių pasąmoningųjų nuostatų koreliaciją su kalbine tikrove: pastaraisiais metais atliekami sakytinės žiniasklaidos ir Vilniaus kalbos tyrimai sudaro prielaidas teigti, kad preskriptyviąsias bk normas atitinkantis tarties modelis žiniasklaidoje niekada nebuvo įsitvirtinęs (Čičirkaitė 2014), o balsių ilginimo atvejų (nors ir nedaug) žiniasklaidoje esama (Čičirkaitė 2012). Taigi negalima atmesti galimybės, kad moksleiviai Kam+Gal^LTstilių atpažino kaip tą, kurį jie girdi vartojant per TV ar radiją. Kita vertus, jei Kam stiliaus vartosena moksleivių laikoma kalbėtojo provincialumo žymikliu, kamieno ir galūnės balsių ilginimas, atsidūręs slavų kilmės vilniečių artikuliaciniame kontekste, asocijuojamas su slaviškumu, Neu stilių reprezentuojantys kalbėtojai rečiau nei Kam+Gal^LTsiejami su socialiniu elitu, natūralu, kad socialiai ir profesiškai aukščiausiai reitinguojamas, su didžiausiu prestižu siejamas Kam+Gal^LT stilius vertintojams pasirodė tinkamiausias vartoti žinių vedėjui.

Sąsajos su aukštu (verslininko, žinių vedėjo) socialiniu statusu, didele profesine kompetencija lėmė, kad rečiausiai Kam+Gal^LT kalbėtojus reprezentuojantis stilius tirtiesiems moksleiviams kėlė darbininkų, valytojų ir turgaus prekeivių įspūdį.

Nežymėtas vilnietiškas kalbėjimas Neu nebuvo laikomas tiek pat tinkamu su aukštu socialiniu statusu siejamoms ir didelės profesinės kompetencijos reikalaujančioms verslininko, žinių vedėjo profesijoms kaip Kam+Gal^LT, tačiau tinkamesniu nei kaimiškumo asociacijas keliantis Kam ar juolab slaviškumo įspūdį žadinantis Kam+Gal^SL stilius. Lygiai taip pat Neu stilių vartojantys kalbėtojai menkiau nei Kam+Gal^SL sieti su gydytojo profesija. Tiesa, ji Neu stiliaus reprezentantams priskirta be statistinio skirtumo nuo Kam+Gal^LT, tačiau statistiškai labai reikšmingu skirtumu dažniau nei Kam ar  Kam+Gal^SL stilių vartojantiems kalbėtojams.

Išankstinę prielaidą, kad mokytojo profesiją moksleiviai dažniausiai turėtų asocijuoti su nežymėtu Neu kalbėjimu, tyrimo rezultatai tik iš dalies patvirtino kaip pagrįstą. Buvo manyta, kad neutralieji kalbėtojai bus įvertinti kaip tinkamiausi būti mokytojais, nes, neilgindami balsių, jie mažiau nei kiti nutolsta nuo preskriptyviųjų bk tarties normų. Vis dėlto nors mokytojo profesija mūsų vertintojų išties buvo įvardyta kaip tinkamiausia šį stilių reprezentuojantiems kalbėtojams, statistinis skirtumas nuo Kam+Gal^LT ir Kam stilių neišryškėjo. Tai galėjo lemti faktas, kad eksperimente naudotais stimulais pirmiausia siekta apimti vilniečių kalbinei bendruomenei būdingą kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės variantiškumą. Tarp pateikiamų vertinti kalbos ištraukų negirdėdami pavyzdžių, kuriuos būtų galėję atpažinti kaip būdingų tipiškiems mokytojams, moksleiviai savo atsakymus galimai tiesiog padalijo tarp lietuvių kilmės vilniečius reprezentuojančių kalbėjimo stilių.

Nė viena iš eksperimente moksleiviams pateiktų profesijų nebuvo dažniausiai susieta su Kam stiliumi, o tai, kad Kam stilius žadinamomis asociacijomis labiau yra priartėjęs prie Kam+Gal^SL nei kitų vilnietiško kalbėjimo stilių, galima spręsti iš darbininko ir valytojo profesijų prieskyrų šiems kalbėtojams be statistinio skirtumo nuo Kam+Gal^SL.

Kam+Gal^SL stilių sudarančių fonetinių ypatybių rinkinys moksleiviams kėlė žemo socialinio statuso, žemesnio išsilavinimo, mažos profesinės kompetencijos kalbėtojų įspūdį, todėl jis ne tik pagal anksčiau minėtas asmens savybes, bet ir pagal profesijas iš visų vilnietiško kalbėjimo stilių įvertintas blogiausiai: Kam+Gal^SL stilių reprezentuojantiems kalbėtojams statistiškai reikšmingu skirtumu dažniausiai buvo priskirtas turgaus prekeivio darbas, o žinių vedėjo, verslininko, mokytojo ir gydytojo profesijų prieskyrų jie sulaukė rečiausiai.

Moksleivių kokybiniai vertinimai papildė kiekybinio tyrimo rezultatus. Atsakydami į atviruosius klausimus, kuo pateiktas vertinti kalbėtojas galėtų dirbti, moksleiviai vėlgi gana aiškiai atskyrė Kam+Gal^LTir Neu stilius reprezentuojančius kalbėtojus nuo su provincialumu ir slaviškumu asocijuojamų Kam ir Kam+Gal^SLstilių: Kam+Gal^LTir Neukalbėtojams jie buvo linkę priskirti su aukštu socialiniu statusu, didele kompetencija siejamus darbus ir kaip jiems tinkamiausias minėjo verslininko ir vadovo profesijas, o štai greta Kam ir Kam+Gal^SLkalbėtojų paprastai buvo  nurodomos kasininko, pardavėjo ar turgaus prekeivio profesijos. Be to, apibūdinant Kam stilių reprezentuojančius kalbėtojus, taip pat kiek dažniau buvo minimos paslaugų / aptarnavimo (pvz., darželio auklėtojo, mokytojo, auklės, seselės ir kt. / sekretorės, kirpėjos, siuvėjos, barmeno ir kt.) sričiai priskirtinos profesijos, o vertinant Kam+Gal^SL– paslaugų / aptarnavimo ir darbininkiškos profesijos (pvz., darbininko, sargo, valytojos, elektriko, santechniko, mechaniko, statybininko ir kt.) buvo vardijamos bemaž vienodai dažnai.

5. Apibendrinamosios pastabos

Kalbėtojo vertinimo eksperimentas patvirtino keltą hipotezę, kad balsių ilginimas vilniečių kalboje nėra vertinimas vienareikšmiškai ir turi ne vieną socialinę reikšmę, o kuri iš reikšmių aktualizuojama, priklauso nuo artikuliacinio konteksto, kitaip tariant – nuo kamiene ir galūnėje vartojamų kirčiuotų trumpųjų balsių trukmės ir kitų kalbėtojo tarties ypatybių rinkinio. Tyrimas taip pat patvirtino egzistuojant aiškią vilnietiško kalbėjimo stilių hierarchiją: 1) Kam+Gal^LT, 2) Neu, 3) Kam ir 4) Kam+Gal^SL.

Paaiškėjo, kad kamieno ir galūnės balsių ilginimas, vartojamas vilniečių lietuvių, t. y. atsietas nuo kitų slavų kilmės kalbėtojams būdingų tarties ypatybių, akivaizdžiai suvokiamas kaip aukšto socialinio statuso, galios, aukštos kompetencijos, visuomenėje prestižine laikomos verslininko profesijos, taip pat žinių vedėju galinčio būti, vadovaujančias pareigas užimančio kalbėtojo žymiklis. Šiems kalbėtojams asmens savybės išsilavinęs, pasiturintis, sėkmingas, vadovaujantis, jaunatviškas, miestietis, turintis gerą darbą buvo priskirtos statistiškai labai reikšmingu arba reikšmingu skirtumu dažniausiai nei kitus kalbėjimo stilius reprezentuojantiems kalbėtojams. O štai slavų kilmės vilniečių kalboje aptinkamo balsių ilginimo vertinimas, matyt, atliepia stigmatizuojančius mūsų standartizavimo ideologijos teiginius: Kam+Gal^SL stiliuje vartojami pusilgiai ar ilgieji kamieno ir galūnės balsiai moksleivių asocijuojami su žemu kalbėtojo socialiniu statusu, paslaugų / aptarnavimo srities ir darbininkiškomis profesijomis. Vadinasi, skirtinguose artikuliaciniuose kontekstuose vartojamas kamieno ir galūnės balsių ilginimas atlieka ir kalbėtojo asmens savybių, socialinio statuso, kompetencijos, jo padėties visuomenėje, ir kalbėtojo tautybės skyrimo funkciją. Ar lietuvių ir slavų kilmės vilniečius reprezentuojančius Kam+Gal^LT ir Kam+Gal^SL stilius skirtingai įvertintų ir slavų kilmės Vilniaus moksleiviai, lieka ateities tyrimų klausimas, tačiau kitų šalių tyrėjai yra nustatę (pvz., Lambert, Hodgson, Gardner, Fillenbaum 1960), kad tautinės mažumos gali perimti daugumos su jų vartojama kalba, jos atmaina ar pavieniais kalbiniais variantais siejamas stereotipines socialines reikšmes, taigi tiriamuoju atveju ir balsių ilginimą vertinti taip pat, kaip ir lietuviai.

Vilnietiško kalbėjimo stilių kiekybiniai ir kokybiniai vertinimai sudaro prielaidas kalbėti apie tai, kokie tarties požymiai tirtųjų moksleivių mentališkai reprezentuojami kaip miestietiškąją vilniečio tapatybę konstruojantys atributai. Nustatyta, kad statistiškai labai reikšmingu skirtumu asmens savybė miestietis dažniau buvo priskirta Kam+Gal^LT ir Neu stiliams. Taigi tai, kas kalbos normintojų yra stigmatizuojama kaip kilę iš miesto (Kam+Gal^LT būdingas kirčiuotų kamieno ir galūnės balsių ilginimas ir Neu stiliui būdingas nekirčiuotų balsių trumpinimas), Vilniaus moksleivių galimai dėl tos pačios priežasties buvo įvertinta teigiamai.

Tuo metu standartizavimo ideologijos kaip tarmiškas kažkiek teisinamas kamieno ilginimas Vilniaus moksleivių buvo kategorizuotas kaip kalbėtojo provincialumo žymiklis, o balsius kamiene ilginantys kalbėtojai – kaip tinkami dirbti paslaugų / aptarnavimo srityje. Be to, šiems kalbėtojams taip pat rečiau nei Kam+Gal^LTir Neu stimulų tipus reprezentuojantiesiems buvo priskirtos asmens savybės išsilavinęs, pasiturintis, sėkmingas, vadovaujantis, turintis gerą darbą. 

Literatūra

Aliūkaitė, D. 2014. Būdingųjų vilniečių tarties bruožų beieškant: 25–35 m.  vilniečių balsių trumpinimo polinkiai. Taikomoji kalbotyra 6. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt/lt/2014/12/budinguju-vilnieciu-tarties-bruozu-beieskant-25-35-metu-vilnieciu-balsiu-trumpinimo-polinkiai-2.

Becker, K. 2013. Indexing coffee talkers: social meaning and language change in New York City English. Prieiga per internetą http://academic.reed.edu/linguistics/becker/Becker_THOUGHT.pdf (žiūrėta 2014-07-13)

Cidzikaitė, D. 2007. Kitas lietuvių prozoje. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas.

Čičirkaitė, R. 2012. Kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimo polinkiai 1960–2011 m. informacinėse laidose. Kalbos kultūra 85, 178–189.

Čičirkaitė, R. 2014. Idealiosios bendrinės tarties beieškant: ilgojo-įtemptojo balsio o vartosena 1960–2011 m. informacinėse laidose. Darbai ir dienos 62, 45–58.

Čičirkaitė, R. ir L. Vaicekauskienė. 2012. Balsių ilginimas kaip sociolingvistinė vilniečių tarties ypatybė. Taikomoji kalbotyra 1. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt.azalija.serveriai.lt/lt/2012/10/balsiu-ilginimas-kaip-sociolingvistine-vilnieciu-tarties-ypatybe (žiūrėta 2014-06-26).

Grondelaers, S. and T. Kristiansen. 2013. On the need to access deep evaluations when searching for the motor of standard language change. Language (De)standartisation in Late Modern Europe: Experimental Studies. T. Kristiansen and S. Grondelaers (eds.) Oslo: Novus Press. 9–52.

Grumadienė, L. 1980. Subjektyvusis kalbos vertinimas. Kalbos kultūra 39, 91–93.

Grumadienė, L. 1983. Социолингвистическое исследование литовской речи коренных вильнюсцев. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 62–101.

Grumadienė, L. 1989. Ilgųjų ir trumpųjų balsių priešpriešos nykimas miestiečių lietuvių kalboje. Baltistica III (2 priedas), 292–296.

Kristiansen, T. 1998. The Role of Standard Ideology in the Disappearance of the Traditional Danish Dialects. Folia Linguistica 32 (1–2), 115–130.

Kristiansen, T. 2009. The macro-level social meanings of late-modern Danish accents. Acta linguistica hafniensia 41, 167–192.

Kristiansen, T. 2010. Investigating language in space: Experimental techniques. Language and Space. An international handbook of linguistic variation. Volume 1: Theories and methods. P. Auer, J. E. Schmidt (eds.). Berlin / New York: De Gruyter Mouton. 528–549.

Lambert, W. E., R. C. Hodgson, R. C. Gardner and S. Fillenbaum. 1960. Evaluational reactions to spoken languages. The Journal of Abnormal and Social Psychology 60(1), 44–51.

LKA2 1982: Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika. Vilnius: Mokslas.

Mikulėnienė, D. 1995. Variantai normos ir sistemos požiūriu. Kalbos kultūra 67, 36–39.

Moore, E. and R. P. Podesva. 2009. Style, indexicality, and the social meaning of tag questions. Language in Society 38, 447–85.

Pakerys, A. 1995. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. Vilnius: Žara.

Pharao, N., M. Maegaard, J. S. Møller and T. Kristiansen. 2014. Indexical meanings of [s+] among Copenhagen youth: Social perception of a phonetic variant in different prosodic contexts. Language in Society 43, 1–31.

Podesva, R. J. 2008. Three sources of stylistic meaning.  Proceedings from SALSA IV: Texas Linguistic Forum 51. K. Shaw, S. Wagner, E. Yasui (eds). Prieiga per internetą http://studentorgs.utexas.edu/salsa/proceedings/2007/Podesva.pdf (žiūrėta 2014- 07-11).

Pupkis, A. 1996. Lietuvos televizija – į priekį ar atgal? Mintys pažiūrėjus „Panoramą“. Gimtoji kalba 7, 1–6.

Pupkis, A. 1999. Ar turime prestižinę tartį? Gimtoji kalba 6, 1–7.

Pupkis, A. 2006. Ką parodė Kalbos švaros dienos? (2). Gimtoji kalba 6, 3–11.

Ramonienė, M. 2013a. Tarmės socialinė vertė: Lietuvos miestų jaunimo kalbinės nuostatos. Taikomoji kalbotyra 2. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt.azalija.serveriai.lt/lt/2013/08/tarmes-socialine-verte-lietuvos-miestu-jaunimo-kalbines-nuostatos (žiūrėta 2014-08-14).

Slušinskaitė, M. 1989. Norėtume prisišaukti kalbos specialistą. Mūsų kalba 3, 13–14.

Svenstrup, Ch. H. 2013. Language attitude in south-west Germany. Language (De)standartisation in Late Modern Europe: Experimental Studies. T. Kristiansen and S. Grondelaers (eds.) Oslo: Novus Press. 55–70.

Šukys, J. 1960. Būdingesnės Ramaškonių tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 3, 177–189.

TNS 2011 – TNS: vaikai daugiausiai naudojasi internetu ar žiūri TV. Prieiga per internetą                  http://www.balsas.lt/naujiena/540957/www.balsas.lt/naujiena/615224/%22mailto:[email protected]%22 (žiūrėta 2014-08-14).

Vaicekauskienė, L. ir R. Čičirkaitė. 2011. „Vilniaus klausimas“ bendrinės lietuvių kalbos sampratose: metalingvistinių vilniečių komentarų tyrimas, Darbai ir dienos 56, 55–74.

Vaicekauskienė, L. 2014. Graži ar protinga? Socialinės Vilniaus merginų tarties variantų reikšmės ir diskurso stereotipai. Taikomoji kalbotyra 6. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt/lt/2014/12/grazi-ar-protinga-socialines-vilniaus-merginu-tarties-variantu-reiksmes-ir-diskurso-stereotipai.

Vaicekauskienė, L. ir E. Sausverde. 2012. Lietuvos tarmių rezervatas. Socialiniai ir geografiniai tarmės mobilumo ribojimai tiesioginių tyrimų duomenimis. Taikomoji kalbotyra 1. Prieiga per internetą http://taikomojikalbotyra.lt/lt/2012/12/lietuvos-tarmiu-rezervatas-socialiniai-ir-geografiniai-tarmes-mobilumo-ribojimai-tiesioginiu-tyrimu-duomenimis

Vaitkevičiūtė, V. 1965. Daugiau dėmesio taisyklingai tarčiai. Kalbos kultūra 8, 57–63.

Vitkauskas, V. 1972. Nepateisinami dalykai teatre. Kalbos kultūra 22, 50–52.

Vitkauskas, V. 1973. Sėkmės, jaunieji aktoriai! Kalbos kultūra 24, 47–49.

Vitkauskas, V. 1978. Kokios kalbos moko vaikus teatras. Kalbos kultūra 35, 21–25.

Vitkauskas, V. 1991. Mūsų teatras ir lietuvių kalba. Gimtoji kalba 1–2, 1–3.

Zinkevičius, Z. 1966. Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis.

Zinkevičius, Z. 2006. Lietuvių tarmių kilmė. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

_ _ _

kalbėtojo vertinimo eksperimentas | kirčiuotų trumpųjų balsių ilginimas | pasąmoningosios nuostatos | socialinė reikšmė | sociolingvistika | Vilniaus kalba