Loreta Vaicekauskienė

Lietuvių kalbos institutas

[email protected]

Ineta Dabašinskienė

Vytauto Didžiojo universitetas

[email protected]

Laura Kamandulytė-Merfeldienė

Vytauto Didžiojo universitetas

[email protected]

Anotacija

Remiantis natūraliosios morfologijos teorija straipsnyje analizuojama, kaip į lietuvių kalbą su lietuviškomis priesagomis ir galūnėmis integruojami naujieji skolinti daiktavardžiai ir būdvardžiai ir kokie produktyvumo modeliai būdingi šiam procesui. Pagrindinis tyrimo duomenų šaltinis – rašytinė paskutinių poros dešimtmečių vartosena; kiek įmanoma, lyginama su dabartine sakytine kalba. Tyrimas parodo naujųjų skolinių išryškintas produktyviąsias lietuvių kalbos morfologijos taisykles. Taip pat atkreipiamas dėmesys į naujųjų skolinių afiksų kategorizavimo į darybinius ar kaitybinius problemą.

1. Įvadas

Šiame straipsnyje, remiantis natūraliosios morfologijos teorija (NM), analizuojami lietuviški naujųjų skolinių afiksai, su kuriais skoliniai integruojami į lietuvių kalbos paradigmas, ir aptariamas naujosios skolintos leksikos posluoksnio išryškinamas derivacinių ir fleksinių klasių, arba paradigmų, produktyvumas. Tyrimo objektas – dvi dažniausios skolintų žodžių klasės – daiktavardžiai ir būdvardžiai; apie veiksmažodžius tik užsimenama, nurodant į išsamų Jurgio Pakerio straipsnį šia tema (Pakerys 2013). Tiriamosios medžiagos pagrindą sudaro rašytinės kalbos duomenys; kur įmanoma, lyginama su sakytine kalba.

Lietuvių kalbos morfologija neretai vadinama viena iš sudėtingiausių ir turtingiausių tarp indoeuropiečių kalbų. Morfologinės sistemos turtingumą paprastai liudija tam tikrų klasių^_[1] ir tipų produktyvieji modeliai^[2], o neproduktyvieji modeliai siejami su sistemos sudėtingumu ir įvairove (Dressler, Gagarina 1999). Nepaisant gausių ir įvairių diskusijų produktyvumo klausimu, kalbotyroje, ypač šiuolaikinėje, ši sąvoka tebėra aiškiai neapibrėžta. Produktyvumo terminas dažnai siejamas vien tik su sinchronine kalbotyra, o diachroninė perspektyva paliekama nuošalyje (Gaivenis, Keinys 1990: 161; Gardany 2009); produktyvumas traktuojamas ir kaip kiekybinė charakteristika: kuo dažniau vartojamas tam tikras afiksas, tuo jis produktyvesnis (Urbutis 1978: 264).

Šiame tyrime, laikantis NM teorijos nuostatų, produktyvumas traktuojamas kaip kiekybinė ir kokybinė charakteristika. NM atstovai teigia, kad produktyvumui nustatyti yra svarbūs keli kriterijai: skolinių integracija, naujų žodžių daryba ir fleksijų kaita klasėse (Wurzel 1984; Dressler, Drążyk, Dziubalska-Kołaczyk, Jagła 1995-1996; Dressler, Dziubalska-Kołaczyk, Fabiszak 1997).

Lietuvių kalbotyroje žodžių darybos ir kaitybos srityje NM principus yra taikę keli autoriai. Daiktavardžio fleksijos įvairovė ir produktyvumas aprašytas Inetos Dabašinskienės (Savickienės) su kolegėmis (Savickienė 2003; Savickienė, Kazlauskienė, Kamandulytė 2004; Dabašinskienė 2008), Lauros Kamandulytės (2009, 2010, 2012), naujųjų skolinių lietuviškos priesagos – Loretos Vaicekauskienės (2007), skolintų veiksmažodžių morfologija – Jurgio Pakerio (2013).

Šiame straipsnyje aprašomam tyrimui pasitelktas minėtas pirmasis produktyvumo kriterijus – skolinių integracija. Skolinių integracija – tai skolinių adaptavimas besiskolinančiai, tikslinei kalbai, morfologiškai įforminant juos pagal tos kalbos taisykles, t. y. pridedant tai kalbai būdingą afiksą arba pakeičiant originalų afiksą nauju (Wurzel 1984; Dressler, Ladányi 2000b). Žodžių darybos teorijoje dažnai aiškinamas potencialaus, o ne aktualaus žodžio egzistavimas. Anot Dresslerio ir Ladányi (2000b), potencialiai sudėtingas žodis (vedinys ar dūrinys), turi būti padarytas pagal produktyvią taisyklę. Geriausiai potencialią žodžių darybos skalę ir naujų skolinių afiksų produktyvumo polinkius atspindi sakytinė kalba, kur spontaniškai pavartotas tam tikras afiksas dažniausiai parodo klasės ar tipo produktyvumą. Dėl naujųjų skolinių retumo sakytinėje vartosenoje šiame tyrime daugiau remiamasi tikslingai kauptais rašytinės kalbos duomenimis. Kaip bus matyti toliau, afiksų produktyvumas iš tiesų geriausiai išryškėja sakytinei kalbai artimuose internetiniuose tekstuose.

NM susideda iš kelių ją pagrindžiančių teorinių nuostatų: universalių preferencijų (angl. universal preferences), tipologinio adekvatumo (angl. typologycal adequacy) ir adekvatumo konkrečios kalbos sistemai principų (angl. language-specific system adequacy) (Dressler, Ladányi 2000a: 59–60). Šiam tyrimui aktuali trečioji nuostata, akcentuojanti skolinio morfologinio adaptavimo taisyklių ir besiskolinančios kalbos gramatinės sandaros atitikimą. Teigiama, kad mažiau produktyvios taisyklės yra toliau nuo sistemos branduolio, o neproduktyvios, bent jau sinchroniškai žiūrint, išeina už tos kalbos sistemos ribų.

Kalboje egzistuoja taisyklių įvairovė ir konkurencija tarp produktyvių ir neproduktyvių taisyklių (Dressler, Ladányi 2000b). Psicholingvistiniai procesai atskleidžia, kaip jos taikomos. Viename skalės gale atsiduria produktyvios žodžių darybos taisyklės, kurios nekonkuruoja su jokiomis kitomis, o  priešingame – nėra jokių taisyklių; tokiu atveju žodis priklauso izoliuotai paradigmai, morfologiškai, morfonologiškai ar prozodiniais elementais besiskiriančiai nuo visų kitų sistemos paradigmų (plačiau žr. Savickienė, Kazlauskienė, Kamandulytė 2004). Artimos šiai skalei yra neproduktyvios žodžių darybos taisyklės arba mažai produktyvios taisyklės, turinčios ribotą taikymo galimybę (Dressler, Ladányi 2000b: 106–108).

Akivaizdu, kad žodžių darybos taisyklės suponuoja produktyvumo laipsnius. NM teorijoje produktyvumas, kaip ir daugelis kitų sąvokų, suvokiamas kaip gradacinė sąvoka. Žodžių darybos taisyklių gramatinio produktyvumo hierarchija apima keletą lygmenų (pagal Dressler, Ladányi 2000b: 119–127):

1. Aukščiausias produktyvumo laipsnis atsiskleidžia tada, kai naujieji skoliniai^[3], turintys nepritaikytų savybių (angl. unfitting properties), yra integruojami į kalbos sistemą, t. y., įforminami pagal adekvatumo konkrečios kalbos sistemai principus, tos kalbos derivacinę ar fleksinę klasę.
2. Žemesnis produktyvumo laipsnis – tai tolesnė darybinė (naujų) skolinių, kurie jau turi pritaikytų savybių (angl. fitting properties) integracija.
3. Hierarchiškai dar žemesnis produktyvumo kriterijus yra daryba iš savų, įprastinių santrumpų. Pažymima, kad santrumpos padaromos ne gramatiniu žodžių darybos būdu, bet pasitelkus ekstragramatines priemones, pvz., ESF-ininkas (Europos Socialinio Fondo darbuotojas) (žr. Dressler, Merlini Barbaresi 1994; Dressler, Karpf 1995), todėl jos yra marginalinės ir žymėtos kalbos leksinių išteklių sistemoje.
4. Hierarchiškai žemiausias kriterijus yra žodžių darybos paradigmų produktyvumas: gramatiški neologizmai padaromi jau iš savų pamatinių formų, pvz.: gūglintojas ← gūglinti ← gūglas‚ gūglinis ← gūglas, loftininkas ← loftas, tiuninguoti ← tiuningas (darybos procese reikšmingi tarpiniai žingsniai).

Šiame tyrime, remdamosi aptartomis NM koncepcijomis, parodysime, kokie produktyvumo modeliai atsiranda morfologinio adaptavimo procese. Produktyvumo laipsnio kriterijai turėtų būti tikrinami kiekybiniais ir kokybiniais vartosenos rezultatais: testais arba tekstynų duomenimis. Šiame darbe naudojami naujųjų lietuvių kalbos skolinių bazės duomenys; kur įmanoma, lyginama su sakytinės kalbos tekstyno duomenimis.

2. Tyrimo medžiaga

Pagrindinis šio tyrimo duomenų šaltinis – Lietuvių kalbos instituto parengta tęstinė Naujųjų skolinių duomenų bazė (NSDB)^[4], pateikianti duomenų apie skolinius rašytiniuose, daugiau ar mažiau viešuose paskutinių poros dešimtmečių lietuvių kalbos tekstuose. Į NSDB skoliniai buvo kaupiami rankiniu būdu iš pagrindinių dienraščių, taip pat specializuotos (kultūrinės, jaunimo ir kt.) periodinės spaudos, interneto, neperiodinės spaudos, viešosios informacijos šaltinių ir įvairių oficialių dokumentų. Naujaisiais skoliniais NSDB (ir šiame straipsnyje) laikomi maždaug nuo pirmųjų Atgimimo metų į lietuvių kalbą atėję arba pasidaryti iš skolintų kamienų leksikos vienetai, formaliai žiūrint tie, kurie neįtraukti į ankstesnius tarptautinių žodžių žodynus, pirmiausia, į paskutinį sovietmečiu išleistą „Tarptautinių žodžių žodyną“ (TŽŽ 1985). Taip pat prie naujųjų skolinių priskiriami žodynuose fiksuoti, bet naujos reikšmės tarptautiniai žodžiai ir žodžiai, kurie buvo įtraukti į žodynus, juos verčiant kitakalbių žodynų pagrindu, tačiau plačiau nevartoti.

NSDB apima tiek adaptuotus pagal lietuvių kalbos rašybos ir morfologijos taisykles, tiek neadaptuotus žodžius, skolintus žodžių dėmenis ar santrumpas. Visi jie sukoduoti pagal sąlyginį morfologinės integracijos į lietuvių kalbą laipsnį (pagal į bazę įtrauktus vartosenos pavyzdžius): t. y., pažymima, ar skolinį linkstama vartoti pritaikytą prie lietuvių kalbos morfologijos su kaitybiniais ir darybiniais afiksais, ar vartosena šia prasme įvairuoja, ar skolinio linkstama neadaptuoti. Tyrimo metu bazėje iš viso buvo per 2000 antraštinių skolinių ir per 8000 jų vartosenos iliustracijų. Šiame straipsnyje pateikiamame tyrime automatinės duomenų atrankos ir rūšiavimo būdu analizei atrinkti tik morfologiškai adaptuoti NSDB skoliniai, tačiau nurodomas jų procentas bendrame NSDB skolinių kontekste. Dėl duomenų atrankos specifikos – bazė nėra sudaryta tekstyniniu duomenų atrankos principu – straipsnyje pateikiamus skaičius reikėtų vertinti tik kaip apytikrį paradigmų pasiskirstymą, produktyvumo polinkius (daugiau apie NSDB sudarymo principus žr. Vaicekauskienė 2013).

Remiantis minėtu naujųjų skolinių apibrėžimu buvo renkami duomenys ir apie sakytinės kalbos skolinius. Tam pasitelktas 2006–2009 m. vartoseną apimantis Sakytinės lietuvių kalbos tekstynas (SLKT)^[5]. SLKT sudaro apie 80 valandų, iš viso apie  225 000 žodžių, įvairių kalbėtojų išrašytos kalbos: daugiausia dialoginės ir spontaniškos, neformalaus stiliaus, bet taip pat ir parengtos, formalesnės, galimai skaitomos kalbos (įtraukta apie 15 val. TV kalbos). Sakytinėje vartosenoje pasitaikantys kodų kaitos atvejai – ilgesnės kita kalba sakomos frazės ar citatos – naujaisiais skoliniais, suprantama, nelaikyti ir šiame tyrime neanalizuojami. Taip pat kaip neatitinkantys pasirinktojo naujojo skolinio apibrėžimo neanalizuojami įvairūs tikriniai skolinti žodžiai, kurie neturi įgavę bendrinio žodžio požymių, pavyzdžiui, maisto produktų, kompiuterinių programų, automobilių ir pan. simboliniai pavadinimai (galima tik pasakyti, kad nesistemingi stebėjimai rodo didesnį nei rašytinėje vartosenoje sakytinės kalbos polinkį morfologiškai įforminti tikrinius pavadinimus, plg. SLKT: Aktimelis (apie jogurtą Actimel), Keglevičius (apie likerį Keglevich), Toresas (apie vyną Torres).

Pastebėtina, kad palyginti reprezentatyviame, įvairias pokalbių temas ir komunikacines situacijas atspindinčiame SLKT rasta vos 100 skirtingų naujųjų skolinių leksemų, jos tesudaro 0,4 proc. bendrojo sakytinės kalbos leksikono^[6]. Tai leidžia teigti, kad naujieji skoliniai yra retas bendrosios sakytinės vartosenos reiškinys. Jų daugiau pasitaiko neformaliuose pokalbiuose, ypač jaunimo dialoguose ar poliloguose (plg., pvz., būdingus diskurso žymiklius SLKT: bai [: bye], fak [: fuck], okei [: okay], plyz [: please], sori [: sorry] ir kt.), arba pokalbiuose, kurių tema yra kompiuterija ir informacinės technologijos (įranga, programos, komunikacinės sistemos ir paslaugos, jų veikimas ir pan.), plg.: SLKT bliūtūfas, eroras, flopikas, hardas, konkektinti, online, tūlbarai, vebas ir kt.^[7] Dėl šios priežasties mūsų tyrimo pagrindą sudaro dabartinės rašytinės kalbos vartosena, o sakytinės kalbos duomenys naudojami palyginimui.

3. Naujųjų skolinių lietuvinimo polinkiai

Tarp abiejuose duomenynuose užfiksuotų naujųjų skolinių aiškiai dominuoja daiktavardžiai. Sudarydami apie 80 proc. visų NSDB ir apie 88 proc. SLKT naujųjų skolinių jie dar kartą patvirtina pagrindinę leksinio skolinimosi priežastį – poreikį įvardyti nepažįstamus, pasikeitusius objektus, reiškinius ar sąvokas. Kitų žodžių klasių dėl nedidelio sakytinės kalbos skolinių skaičiaus nėra galimybių palyginti. NSDB skolinti ar skolintų kamienų būdvardžiai sudaro apie 10 proc., veiksmažodžiai – apie 8 proc. Iš NSDB taip pat matyti polinkis daugiau skolintų veiksmažodžių vartoti sakytinei kalbai artimuose interneto komentaruose, pokalbiuose ir pan. (plg. Vaicekauskienė 2013). Deja, SLKT šiuo atžvilgiu neinformatyvus, jame fiksuoti vos keli būdvardžiai (plg.: kreizi [: crazy], radeoninis [← radeon], spešl [: special], toroidinis [← toroidal]) ir veiksmažodžiai (plg.: kontinju [: continue], konektinti [: connect]).

Nors būdami sąlygiški, NSDB duomenys atskleidžia aiškų polinkį svetimus elementus rašytinėje kalboje integruoti į lietuvių kalbos paradigmas su kaitybiniais ir darybiniais afiksais^[8]. Pažymėtų kaip bet kuriuo iš šių būdų sulietuvintų, NSDB skolinių yra 70 proc., apie 20 proc. tokių, kurių vartosena šiuo atžvilgiu įvairuoja, ir nesulietuvintų – apie 12 proc.^[9] SLKT duomenimis, sakytinėje kalboje sulietuvinama apie 81 proc. naujųjų skolintų žodžių, 2 proc. vartojama abejaip ir nelietuvinama apie 17 proc.^[10] Pastebėtinas toks pat ryškus polinkis rašytinėje vartosenoje lietuvinti skolinio rašybą; tai sietina su tikėtinu fonetiniu skolinio adaptavimu sakytinėje kalboje (daugiau apie NSDB skolinių ortografiją žr. Vaicekauskienė 2013). Vadinasi, galima teigti, kad naujiesiems lietuvių kalbos skoliniams taikomas optimalaus adekvatumo kalbos recipientės sistemai principas.

Ryškiausiu poreikiu atitikti besiskolinančios kalbos gramatinę sandarą pasižymi veiksmažodžių klasė. NSDB duomenimis, atvejų, kad skolintas veiksmažodis būtų vartojamas be lietuviško afikso, nepasitaiko, nebent jis būtų pavartotas kaip tam tikra citata, plg. (1a) ir (1b)^[11]. Tai matyti ir sakytinėje kalboje, nors SLKT, kaip minėta, skolintų veiksmažodžių praktiškai neužfiksuota, plg. (2):

(1a) [...] duoti nurodymą „download“ ir jau po kelių minučių galima klausytis norimo atlikėjo kūrinio. (NSDB: Lietuvos aidas 1999)

(1b) Ir man rodos, negalima downlaudinti. siaip gi tam youtube galima pasiziureti, nors aisku kokybe siaip sau.  (NSDB: intern. komentaras 2006)

(2) Dukra: Išeikit išvis ir dabar pabandykit čia eit į tą mygtuką. Bet tai ko nekonektina?

Tėvas: Ten tai konektino, va o… Aaa, o ką čia reiškia šitas?

Dukra: Čia adresas ir paspaust continue, tai reiškia tęsti. (SLKT)

Tarp skolintų būdvardžių sulietuvintų atvejų procentas kiek mažesnis nei veiksmažodžių, tačiau ir čia sulietuvintieji akivaizdžiai vyrauja, sudarydami apie 88 proc. Įvairuojančios vartosenos (ir kaitomų, ir nekaitomų) skolintų būdvardžių NSDB užfiksuota apie 3 proc., nekaitomų – apie 9 proc. Pastarųjų grupė nevienalytė. Tarp jų yra sąlygiškai būdvardžių klasei priskirtos citatos, įvardijančios objekto požymio pavadinimą ir atitinkančios lietuviškus būdvardžius, pvz.: casual (plg. kasdienis) stilius, free / fri (plg. keptas) sūris, grand (plg. didysis) koncertas, ready-made (plg. gatavi) elementai, skinny (plg. aptemptos) kelnės, wild (plg. laukinis) šokis. Skolinys čia turi termino, specializuoto žodžio požymių, jo lietuviškas atitikmuo paprastai yra bendresnės, platesnės reikšmės. Kiti nekaitomi skolinti būdvardžiai veikiau turi slengo atspalvį, taigi jų vartojimą motyvuoja ne tiek semantinės, kiek socialinės paskatos. Šie paprastai turi kaitomų dubletų, pvz.: feik / fake ir feikinis, kreizi / crazy ir kreizinis, posh ir poshinis, top ir topinis, trendi ir trendinis.^[12]

Skolintų daiktavardžių grupėje daugiau nei kitose pasitaiko nesulietuvintų žodžių, tačiau ir čia prie lietuvių kalbos sistemos pritaikytų skolinių yra diduma: NSDB nuoroda „sugramatinta“ (ji apima ir morfologiškai adaptuotus skolinius, ir darinius su skolintais kamienais) pažymėta per 60 proc. daiktavardžių, per 20 proc. nurodomi kaip vartojami abejaip ir keliolika procentų pažymėti kaip nesugramatinti. Tarp pastarųjų, be įvairių nekaitomų citatų, yra grupė kirčiuotus arba nekirčiuotus balsius -o, -i, -ė ir -u žodžio gale turinčių naujųjų skolinių, pvz.: abačio, bušido, emo, džakuzi, božolė, gurmė, kutiurjė, someljė, barbekiu, fondiu, ebru ir kt.^[13]. Tokie skoliniai papildo skolintos lietuvių kalbos leksikos posistemiui pažįstamą nekaitomo, bet paprastai sulietuvintos rašybos skolinio tipą (plg. DLKG 2006: 82).

Sakytinėje vartosenoje dar labiau nei rašytinėje išryškėja prigimtinis lietuvių kalbos sistemos integravimo poreikis. Morfologiškai įformintų ar išsivestų skolintų daiktavardžių SLKT esama apie 88 proc., nesulietuvintos daiktavardinės leksemos sudaro apie 10 proc., vartojamų abejaip fiksuota apie 2 proc.

Didesnį sakytinės kalbos natūralumą (skolinių integravimą) paremia iš NSDB matoma šiokia tokia gramatikos ir teksto žanro koreliacija: nesulietuvintų ir autentiškos rašybos skolintų daiktavardžių kiek dažniau pasitaiko parengtoje rašytinėje kalboje, o artimiems sakytinei kalbai žanrams – interneto komentarams, forumams, pokalbiams ir pan. interakcinio pobūdžio dialoginiams rašytiniams tekstams, atrodo, būdingiau daiktavardžius pritaikyti prie lietuvių kalbos sistemos. Plg. 3a ir 3b, 4a ir 4b, 5a ir 5b:

(3a) [...] prancūzas Fransua Ru įrodė, kad norint laimėti nebūtina kurti sudėtingas grafines sistemas – jo „flash“ technologija sukurtas animacinis filmukas. (NSDB: „Respublika“ 2003);  Flash technologija neturėtų būti svetima mūsų sąmonės, atminties procesams. (NSDB: „Šiaurės Atėnai“ 2008)

(3b) Kažkada buvau radęs labai įdomų flash’iuką su gera idėja. Jame kalbama apie tai, kaip kartais mes pamirštame mėgautis gyvenimu, galvodami tik apie tikslą. Siūlau pažiūrėti. (NSDB: intern. komentaras 2008)

(4a) Dylan Lauren saldumynų atidarymas ir saldainių populiarumas per madų savaitę byloja apie saldumynų eros pradžią. Jų dedama į geriausių after-party krepšelius. (NSDB: „Moteris“ 2004); Literatūros vakarai būdavo itin netradiciniai, o neretai dalis publikos likdavo ir visokioms afterparty, kartais užsitęsdavusioms ir ligi ryto. (NSDB: žurnalo „Miesto IQ“ straipsnių rinktinė, 2008–2010)

(4b) Pernai pirma festivalio diena afterpartis vyko festo teritorijoj, o antra jau minetame gotikiniame klube, speju ir shiemet bus tas pats. (NSDB: intern. komentaras 2006)

(5a) Meilė – kaip „puzzle“. (NSDB: „Panelė“ 1998); Jei negalima keltis, jis skaito, piešia, dėlioja „Puzzle“, žaidžia, šneka, klauso radijo. (NSDB: „Lietuvos rytas“ 1996)

(5b) [...] dėliodama pasijutau tikrai kaip pūzlę dėčiau. (NSDB: intern. komentaras 2008)

Būtent interakcinio ir neformalaus pobūdžio rašytinių tekstų (interneto forumų pokalbių ir komentarų) skolinių gramatika yra panašiausia į natūralią sakytinę kalbą – skoliniai čia dažniau perrašomi pagal tarimą ir kaitomi arba išsivedama jų vedinių, kaip yra įprasta sakytinėje kalboje.

4. Naujųjų skolinių lietuvinimas ir kaitybos bei darybos klasių produktyvumas

Remiantis aptartais NM principais, galima daryti prielaidą, kad naujųjų lietuvių kalbos skolinių kaitybiniai ir darybiniai afiksai, naudojami naujiems dariniams, bus parenkami pagal produktyvias žodžių darybos taisykles, pritaikant atitinkamą paradigmą, arba klasę. Iš tiesų, tyrimas patvirtino šią prielaidą. Matyti, kad skoliniai kalbos recipientės (besiskolinančiosios kalbos) sistemoje iš esmės nėra traktuojami kaip kitokie žodžiai nei savi. Akivaizdu, kad tai universali, veikiausiai bet kurios kalbos savybė, nepriskirtina vien lietuvių kalbai. Skolinio suvokimas kaip svetimo, žymėto leksinio-semantinio vieneto yra ne kalbos, o kalbėtojo nuostatų sritis, dažniausiai susijusi su kultūrinėmis ar socialinėmis kalbos reikšmėmis konkrečioje kalbos bendruomenėje. Šiuo atžvilgiu skirtumų tarp bendruomenių esama gerokai didesnių nei tarp pačių kalbų sistemų: bendruomenėse, kurios turi ilgą ir aktyvią purizmo tradiciją, kalbėtojų dėmesys skoliniams (skolinio atpažinimas ir metakalbinis komentavimas) bus ryškesnis nei tose, kur tokios tradicijos nėra^[14].

4.1. Skolintų daiktavardžių ir būdvardžių lietuviškos galūnės

Kaip minėta, pagrindinę skolintų žodžių dalį sudaro daiktavardiniai skoliniai. Tarp sulietuvintų skolinių vyrauja morfologiškai adaptuoti daiktavardžiai: NSDB įformintų su galūne skolinių yra apie 88 proc., o su kaitybos ar darybos priesagomis – 12 proc.

Abiejuose duomenynuose didžioji dalis morfologiškai įformintų skolintų daiktavardžių yra vyriškosios giminės. SLKT moteriškosios giminės skolinių beveik nefiksuota (veikiausiai tai rodo tiek palyginti menką šios giminės leksemų poreikį skolinių posluoksnyje, tiek menkesnį moteriškosios giminės kaitybos klasės produktyvumą), o iš NSDB duomenų matyti toks pasiskirstymas: apie 80 proc. yra vyriškosios giminės ir mažiau kaip 20 proc. – moteriškosios giminės; taip pat fiksuotas nedidelis pluoštelis abi gimines nurodančių skolinių, vadinamųjų substantiva communia.

Aiškiai vyraujanti vyriškoji klasė yra -as, gerokai retesnė -is (-io)  ir rečiausia -(i)us (žr. 1 lentelę; pabrėžtina, kad NSDB pagrindu pateikiamus skaičius dėl bazės specifikos galima vertinti tik kaip apytikrius). Moteriškosios giminės skolinių kaitybai dažniausiai naudojama -a, retai -ė. Dalis moteriškosios giminės skolinių yra moteriškos lyties asmenis įvardijantys referentai su -ė ar (labai retai) su -a, plg.: aupierė ‚užsienyje šeimose aukle dirbanti mergina‘, barakuda ‚turtuolius medžiojanti moteris‘‚ barbė ‚kalbėtojo manymu, pernelyg susitelkusi į išvaizdą, tuščiagarbė ar nepadoraus elgesio moteris‘, diva ‚primadona, puiki dainininkė‘, eksė ,buvusi partnerė‘, fyfa ‚tam tikros merginų kultūros atstovė‘, hostesė ‚svečiais besirūpinanti kokio renginio šeimininkė‘, starletė ,jauna, daug žadanti aktorė, būsima žvaigždė‘ ir kt. Su pritaikyta -a paradigma taip pat fiksuoti keli vyriškosios ar abi gimines nurodantys (substantiva communia) skoliniai, plg.: barista ‚kavos ruošimo meistras ar meistrė‘, dabavala ‚maisto paketų nešiotojas Indijoje“, ultra ‚aktyvus sporto aistruolis ar aistruolė‘ ir kt. (paradigmų, arba klasių, santykį žr. 1 lentelėje^[15]). 

1 lentelė. Naujųjų skolintų daiktavardžių kaitybos klasės ir jų pasiskirstymas morfologiškai įformintų daiktavardžių grupėje (NSDB duomenimis)

Paradigmos -as produktyvumą galima sieti su šios paradigmos daiktavardžių dažnumu – vienu iš svarbiausių natūraliosios morfologijos veiksnių. Klasėje -as nuosekliai įforminami skoliniai, turintys anglų kalbos afiksą -ing, plg.: bodibildingas, brendingas, driftingas, faktoringas, hepeningas, kerlingas, lizingas, parkingas, pirsingas, roumingas, trekingas ir kt.

Į paradigmą -is (-io) sistemingai įtraukiami skoliniai, turintys baigmenį -er (ši grupė yra itin gausi), plg.: baneris, burgeris, klasteris, lindihoperis, lūzeris, napsteris, peidžmeikeris, printeris, roleris, skryneris, tyneidžeris, vaučeris ir kt. Fleksija -is taip pat pakeičiamas ir įtraukiamas į paradigmą kalbos donorės (skolinančiosios kalbos) galinis nekirčiuotas fonetinio žodžio varianto balsis -i / -y (plg. Valeckienė 1967), plg.: beibis ← EN baby, blakberis ← EN blackberry, ekstazis ← EN extasy, kivis ← maorių kivi, martinis ← IT martini, partis ← EN party ir kt.^[16]

Klasėje -(i)us gana sistemingai įforminami skoliniai, kurių kamiene yra afiksas -(t)or (plg.: desinatorius, selektorius, tutorius) ir tie, kurie turi baigmenį -ay ar-oy. Šie baigmenys adaptuojami kaip -ėj ar -oj ir įforminami su -(i)us, plg.: galovėjus ← EN galloway, tombojus ← EN tomboy.

Trečiąją pagal produktyvumą skolintų daiktavardžių klasę -a iš esmės sudaro neoklasikiniai, veikiausiai per anglų kalbą atėję skoliniai su lotyniškos kilmės priesagomis -(ac)ija (← -(āt)iō) ar graikų -ija (← -eía), pvz., autorizacija, komercializacija, mezoterapija, notifikacija, ortoreksija, predikcija ir kt. Taip pat ši grupė apima pluoštelį skolinių, kurių baigmuo ar fleksija -a yra sutapatinta su lietuviškąja fleksija, plg.: bosanova ← PT bossanova, feta ← EL feta, lazanija ← IT lasagna, paelija ← ES paella, salsa ← ES salsa. Panašiai įforminami skoliniai su baigmeniu –e, kuris dėl formalaus panašumo sutapatinamas su lietuviškuoju -ė, plg.: bagetė ← IT baguette, disketė ← EN diskette, guakamolė / gvakamolė ← ES guacamole, kalconė ← IT calzone, latė ← IT latte ir kt.

Pastebėta ir nenusistovėjusios vartosenos atvejų, kai kaitybos klasės (ir kartu giminės) parinkimas tam pačiam skoliniui gali kiek įvairuoti – vienais atvejais formą gali lemti analogija, kitais originalo baigmuo, dar kitais – lietuviškos sąvokos atitikmuo, plg.: fraktalas / fraktalis; googlas / gūglis / gūglė; leiblas / leiblis; magazinas / magazinė; mimoletas / mimoletė; roletai / roletės / roletos; sipas / sipa; uonas / vuonas / onė. Vis dėlto tokie atvejai palyginti reti (skoliniams labiau būdingas rašybos įvairavimas).

Naujųjų skolintų būdvardžių grupėje vien su lietuviška galūne, priskiriant skolinius atitinkamoms paradigmoms, įforminama retai. Iš sulietuvintų (morfologiškai adaptuotų su galūne ar priesaga arba pasidarytų su priesaga) būdvardžių galūniniai atvejai sudaro apie 10 procentų. Neoklasikiniai, naujos reikšmės žinomų tarptautinių kamienų būdvardžiai (dažnai su fonologiškai adaptuotomis lotyniškos kilmės priesagomis -al- ar -yv-), kaip įprasta, kaitybai lietuvinami pritaikant paradigmą -us (plg. Drotvinas 2001: 2), pvz.: aktualus ‚kuris galioja kalbamuoju metu‘, ekstemporalus ‚skirtas ar gaminamas konkrečiam atvejui‘, intermodalus ‚apimantis įvairias rūšis‘, validus ‚pagrįstas, teisėtas‘; inovatyvus ‚naujoviškas, susijęs su inovacijomis‘, interaktyvus ‚turintis abipusį ryšį su naudotoju‘, pasyvus ‚naudojantis mažai energijos‘ ir kt. Su kitų kalbų kamienais gali būti naudojama ir paradigma -as, pvz., fainas, šarmingas (šio skolinio interpretacija nėra vienareikšmiška, jis gali būti ir daiktavardžio šarmas vedinys su lietuviška priesaga), tačiau tokių atvejų itin reta.

4.2. Skolintų daiktavardžių ir būdvardžių lietuviškos priesagos

4.2.1. Daiktavardžiai

Skolintų daiktavardžių užfiksuota su priesagomis, turinčiomis abstrakto, asmens pavadinimo ir – retai – vietos, kuopinio ar instrumento pavadinimo reikšmę. Kai kuriais atvejais skolinys veikiausiai įforminamas atliekant skolintos priesagos substituciją lietuviška tos pačios darybos reikšmės priesaga (gramatinio produktyvumo hierarchijoje tai būtų aukščiausias produktyvumo lygmuo), kai kuriais – vyksta savarankiškas darybinis procesas, atsiliepiantis į papildomų žodžių su skolinta šaknimi poreikį (žemiausias produktyvumo lygmuo).

Iš abstraktų priesagų, NSDB duomenimis, produktyviausia laikytina priesaga -imas, asmens pavadinimams kiek dažniau pasirenkama -ininkas; kitų morfologinių reikšmių priesagų fiksuota pernelyg mažai, kad būtų galima kalbėti apie jų produktyvumą. Retesni priesagų dariniai su skolintais kamienais veikiau rodo, kad skolintų žodžių posluoksniui aktualios tik kai kurios darybinės kategorijos (priesagų apžvalgą ir pasiskirstymą NSDB žr. 2 lentelėje; kaip minėta, skaičius reikėtų vertinti tik kaip apytikrius). Pabrėžtina, kad su skolintais kamienais taip pat pasidaroma deminutyvų, tačiau prie antraštinių žodžių tokie dariniai NSDB nebuvo priskirti, todėl jų skaičius palyginimui nepateikiamas.

Abstraktus įvardijantys priesaginiai skoliniai turi tris lietuviškas priesagas -imas, -umas ir -ystė. Produktyvumu iš jų (ir iš visų likusių lietuviškųjų daiktavardinių skolinių priesagų) išsiskiria -imas – kaip teigiama, pati dariausia iš veiksmažodžių abstraktų priesagų (DLKG⁴ 2006: 94). Skolintų žodžių atveju klasifikuoti šią priesagą vienareikšmiškai kaip darybinę, o patį ją turintį skolinį kaip darinį iš skolinto veiksmažodžio yra keblu. Darybinį ryšį tarp skolintų kamienų veiksmažodžių su priesaga -uoti ar -inti ir atitinkamai daiktavardžių su priesaga -imas iš tiesų galima įžvelgti, plg.: autorizavimas ← autorizuoti (autorizavo), blenderiavimas ← blenderiuoti (blenderiavo), internalizavimas ← internalizuoti (internalizavo), kaitavimas ← kaituoti (kaitavo)‚ parkavimas ← parkuoti (parkavo); baninimas ← baninti, feikinimas ← feikinti, flūdinimas ← flūdinti, fotošopinimas ← fotošopinti, trolinimas ← trolinti ir kt.^[17] Labiausiai tikėtina, kad toks darybinis ryšys galėtų susidaryti neoklasikinių skolinių grupėje, nes su neoklasikiniais kamienais fiksuota daugiausia to paties kamieno skolinių – galimų pamatinių žodžių ir vedinių, tačiau įrodyti jo praktiškai neįmanoma.

2 lentelė. Naujųjų skolintų daiktavardžių lietuviškos priesagos ir jų tarpusavio santykis (NSDB duomenimis)

Vis dėlto taip pat tikėtina, kad kai kurie skoliniai gali būti įforminti su -imas vietoj skolintos neoklasikinės -(ac)ija, plg.: akreditacija ir akreditavimas, komercializacija ir komercializavimas, marginalizacija ir marginalizavimas, rekultivacija ir rekultivavimas, sertifikacija ir sertifikavimas, valorizacija ir valorizavimas ir kt. Priesaga -imas taip pat gali būti morfologiniam adaptavimui ir kaitybai pasirenkama priesaga, kuria pakeičiama anglų kalbos kilmės skolinių originalo priesaga -ing, plg. skolinių poras brendingas ir brendinimas ← EN branding, fotošopingas ir fotošopinimas ← photoshopping, kaitingas ir kaitingavimas ← EN kiting, lizingas ir lizingavimas ← EN leasing, raftingas ir raftinimas ← EN rafting, trekingas ir trekinimas ← EN tracking ir kt.^[18] Formų atžvilgiu sinonimiškos reikšmės skoliniai būna ir labai variantiški, ir sunkiai įrodomo darybinio ryšio tarp potencialaus darybos pamato ir darinio, plg.: draftavimas / draftinimas (nefiksuota draftingas) ← draftuoti (draftavo) / draftinti (nefiksuota draftinguoti); driblingavimas / driblingas (nefiksuota driblinimas) ← driblinguoti (driblingavo) / driblinti (nefiksuota dribliuoti); driftavimas / driftinimas / driftingas (nefiksuota driftingavimas) ← driftuoti (driftavo) / driftinti / driftinguoti (driftingavo), tiuningavimas / tiuninimas / tiuningas ← tiuninguoti (tiuningavo) / tiuninti (nefiksuota tuniuoti) ir kt.

Gretinamų poros narių su skolintais afiksais -acij-a ir -ing-as reikšmė gali būti ir veiksmo, ir veiksmo rezultato pavadinimas; dubletuose su lietuviška priesaga konkuruoja būtent veiksmo pavadinimui parinktos formos.

Likusios dvi su skolintais daiktavardžiais fiksuotos lietuviškos abstraktų priesagos -umas ir -ystė skoliniams pasidaryti ar sugramatinti naudojamos retai. Lietuviškų žodžių daryboje priesaga -umas, kaip teigiama, yra dažna ir naudojama vediniams iš būdvardžių, o priesaga -ystė laikoma pačiu būdingiausiu daiktavardžių abstraktų darybos formantu (DLKG⁴ 2006: 101–102). Gali būti, kad būtent negausiai skolinamųsi būdvardžių vediniais laikytinas pluoštelis tokių tarptautinių naujos reikšmės skolinių kaip horizontalumas ← horizontalus, inovatyvumas ← inovatyvus, integralumas ← integralus, interaktyvumas ← interaktyvus, legitimumas ← legitimus, validumas ← validus ir kt. Kita vertus, negalima visiškai atmesti ir interpretacijos, kad bent jau dalis iš jų gali būti tarptautinės sudėtinės priesagos su bendra dalimi -it-y variantai, atsiradę substitucijos būdu pakeitus skolintą priesagą lietuviška, plg. interaktyvumas ← interactivity, legitimumas ← legitimity, validumas ← validity. Su priesaga -ystė fiksuoti vos keli skoliniai; juos taip pat galima interpretuoti ir kaip skolinto daiktavardžio vedinius, ir galbūt kaip baigmens -ship substituciją lietuvišku tą pačią darybos reikšmę turinčiu atitikmeniu -ystė,  plg. antreprenerystė ← antrepreneris / entrepreneurship; lyderystė ← lyderis / leadership; mentorystė ← mentorius / mentorship; reiderystė ← reideris / raidership; sponsorystė ← sponsorius / sponsorship.^[19]

Palyginti su lietuviškų priesagų poreikiu skolintiems abstraktams, kitų reikšmių daiktavardžių priesagų prireikia rečiau. Asmenų pavadinimams dažniausiai naudojama -ininkas, rečiau – -tojas. Lietuvių kalbos darybinėje sistemoje abi šios klasės laikomos produktyviomis: pagal DLKG, bendrinėje lietuvių kalboje yra gana daug asmenis reiškiančių priesagos -ininkas vedinių iš daiktavardžių, o priesaga -tojas yra pati dariausia iš veiksmažodžių padarytų asmenų pavadinimų priesaga (DLKG⁴ 2006: 114, 104). Neabejotina, kad pluoštelis skolinių su -tojas bus atitinkamų veiksmažodinių skolinių vediniai, plg. blogintojas ← bloginti, gūglintojas ← gūglinti‚ kaituotojas ← kaituoti, lizinguotojas ← lizinguoti, masteriuotojas / masterintojas ← masteriuoti / masterinti, mobinguotojas / mobintojas ← mobinguoti / mobinti, parkuotojas ← parkuoti, reitinguotojas ← reitinguoti, remiksuotojas ← remiksuoti, spamintojas ← spaminti ir kt. Vediniais iš skolintų daiktavardžių kamienų galėtų būti laikomi, pvz., internetininkas ← internetas, kviltininkas ← kviltas, loftininkas ← loftas, ofšorininkas ← ofšoras, piarininkas ← piaras, šortrekininkas ← šortrekas, videoartininkas ← videoartas ir kt. Retais atvejais pasitaiko sinoniminių vedinių su šiomis dviem priesagomis, plg.: blogintojas ir blogininkas, gūglintojas ir gūglininkas, kaituotojas ir kaitininkas, spamintojas ir spamininkas.

Kaip minėta straipsnio pradžioje, veiksmažodžių skolinamasi palyginti nedaug, taigi ir vėlesnių darinių iš jų sulietuvintų formų natūraliai esama mažiau. O štai iš daiktavardžių, sudarančių didžiąją skolinių dalį, atrodytų, turėtų būti pasidaroma daugiau asmenis nurodančių vedinių. Vis dėlto -ininkas grupė yra palyginti nedaug gausesnė už -tojas. Labai tikėtina, kad potencialius -inink- vedinius nukonkuruoja skoliniai su asmens pavadinimo reikšmę turinčia skolinta priesaga (baigmeniu) -ist ar ypač su -er (pastarųjų grupė itin gausi). Taip pat tikėtina, kad – bent jau dalis – asmenų pavadinimų grupės skolinių su -ininkas gali būti ne išsivesti iš skolintų daiktavardžių dariniai, o asmenis reiškiančių kalbos donorės daiktavardžių su  priesagomis -er ar -ist substitutai; šioje grupėje esama nemažai sinoniminių formos varijavimo atvejų, plg.: andergraundininkas / andergrounderis, bitboksininkas / bitbokseris, čioperininkas / čioperistas, dekupažininkas / dekupažistas, endurininkas / enduristas, flešmobininkas / flešmoberis, fristailininkas / fristaileris, golbolininkas / golbolistas, grafitininkas / grafiteris / grafitistas, jutūbininkas / jutūberis, ofisininkas / ofisistas, parkūrininkas / parkūreris / parkūristas, raelininkas / raelistas ir kt. Pastebėtina, kad dubletinių variantų su priesagomis -ist ar -er turi ir priesagos -tojas vediniai, plg. blogintojas ir blogeris, kaituotojas ir kaiteris, lizinguotojas ir lizingistas, mobinguotojas ir mobingistas / moberis, reitinguotojas ir reitingistas, spamintojas ir spameris ir kt.

Kituose tyrimuose aptartosios priesagos -imas, -umas ir -ininkas taip pat priskiriamos dariausioms savo klasės naujųjų lietuvių kalbos naujažodžių priesagoms (žr. Mikelionienė 2000: 33–44, Vaicekauskienė 2007: 193–194).

Su skolintais kamienais, be abstrakto ir asmens pavadinimo reikšmės lietuviškų priesagų, dar naudojamos instrumento, vietos ir kuopinio pavadinimo reikšmę turinčios priesagos, tačiau jų poreikis gerokai mažesnis. Šios priesagos yra neabejotinai darybinės. Su priesaga -in ir moteriškąja galūne daromasi a) vietos ir b) instrumento pavadinimų, plg.: a) burgerinė ← burgeris, fastfoodinė ← fastfoodas, kreperinė ← krepas, steikinė ← steikas, sušinė ← sušis, b) barbekinė, fritiūrinė, kreperinė, steikinė^[20]; Su priesagomis -ija ir -ynas fiksuoti keli kuopinės reikšmės skoliniai, plg.: sponsorija, kompiuterija, hakerija; blogynas; taip pat vietos reikšmės skolinys zorbynas „didelių permatomų rutulių, esant kurių viduje riedama pramogos sumetimais, naudojimo vieta“. Beveik visos minėtos priesagos laikomos dariomis savo reikšmės bendrinės lietuvių kalbos priesagomis; -ynas vietai reikšti, teigiama, dažniau pasitelkiamas naujadarams (žr. DLKG⁴ 2006: 134, 143).

Su skolintais kamienais taip pat gali būti daromasi deminutyvų, pirmiausia, su -(i)ukas, rečiau su -ėlis. Pagal DLKG, bendrinėje kalboje šios priesagos dažnos, bet pagal darumą nusileidžia dariausiai deminutyvų priesagai -elis (DLKG ⁴2006: 90); pastarosios vedinių daryba lietuvių kalboje yra gana apibrėžta ir formaliai ribojama žodžio skiemenų skaičiaus – deminutyvai su šia priesaga yra daromi tik iš dviskiemenių daiktavardžių. Kadangi dviskiemenių skolintų daiktavardžių fiksuojama mažiau nei daugiaskiemenių, deminutyvų priesagą -elis su skolintais kamienais turėtų būti gana reta.

4.2.2. Būdvardžiai

Sulietuvintų būdvardžių grupėje atvejai su lietuviškomis priesagomis vyrauja, sudarydami apie 90 procentų, palyginti su tais, kurie įforminti adaptacinėmis fleksijomis. Naudojamos keturios lietuvių kalbos kilmės priesagos: -inis, -iškas, -uotas ir -ingas ir lietuvių kalboje vartojama, neformalaus stiliaus konotaciją turinti skolinta -ovas (plg. bugovas, fankovas, kreizovas, popsovas). Iš būdvardinių priesagų gausumu skolinių su lietuviškomis priesagomis grupėje išsiskiria -inis (beveik 80 proc.), retesnė yra -iškas (apie 13 proc.) o paskutinės dvi labai retos, jų rasta vos po keletą žodžių. Kad skolinto kamieno būdvardžiai dažniausiai būna su priesagomis -inis ir -iškas, patvirtina ir kiti tyrimai (žr. Mikelionienė 2000: 26, Drotvinas 2001: 3, Žilinskienė 2004: 172, Vaicekauskienė 2007: 192–193).

DLKG teigimu, būdvardžių priesaga -inis dabartinėje lietuvių kalboje yra ypač dari, iš daiktavardžių įvairių reikšmių būdvardžių daromasi daugiausia (plg. DLKG⁴ 2006: 209–210). Taip pat daria laikoma -iškas; teigiama, kad ją turi daug tarptautinių žodžių vedinių (plg. DLKG⁴ 2006: 207–208).

Vis dėlto vienareikšmiškai klasifikuoti -inis kaip darybinę priesagą būtų netikslu. Gali būti, kad kai kuriais atvejais ji naudojama kaip adaptacinė priesaga. Nedidelė dalis skolinių su -inis turi kamienus su tarptautinių būdvardžių priesagomis (šaknys nebūtinai yra neoklasikinės kilmės): -al- (fiskalinis, industrialinis, marginalinis ir kt.), -yv- (ekskliuzyvinis, karitatyvinis), -ar- (humanitarinis). Tokie naujieji skoliniai gali būti įforminti kaitybai pridedant -inis prie viso kalbos donorės būdvardžio. Nėra neįmanomas ir morfologinis adaptavimas substitucijos būdu pakeičiant kalbos donorės būdvardžio priesagą lietuviška, pvz.: fašionistinis ← fašionistas / EN fashionistic, oficininis ← oficina / EN officinic ir kt. Taip pat kaitybai su -inis gali būti įforminami nepriesaginiai kalbos donorės būdvardžiai, pvz.: andergroundinis ← EN underground, feikinis ← EN fake, meinstryminis ← EN mainstream, ofšorinis ← EN offshore, reversinis ← EN reverse, topinis ← EN top. Tokią interpretaciją ypač paremia atvejai, kai nėra pasiskolinta atitinkamo kamieno daiktavardžio, plg.: pilotinis ← EN pilot (pilotas naujojo skolinio reikšme‚ kuris ‘bando ar yra skirtas bandymams‘ nefiksuota), poshinis ← EN posh (pošas / poshas nefiksuota).

Neabejotinais lietuvių kalbos dariniais galima laikyti skolinto kamieno būdvardžius, kuriems kalboje donorėje nėra būdvardinių atitikmenų ir esama fiksuoto skolinto daiktavardžio – tikėtino pamatinio žodžio. Tokių priesagos -inis grupėje yra dauguma ir pačių įvairiausių reikšmių, tiek medžiagos, tiek paskirties, tiek panašumo ar kitų ypatybių, plg.: ajurvedinis ← ajurveda, amaretinis ← amaretas, antreprenerinis ← antrepreneris, barkodinis ← barkodas, botoksinis ← botoksas, čartinis ← čartas, forsmažorinis ← forsmažoras, gūglinis ← gūglas, hepiendinis ← hepiendas, hiphopinis ← hiphopas, klasterinis ← klasteris, liftinginis ← liftingas, ofisinis ← ofisas, paparacinis ← paparacas, piarinis ← piaras, spaminis ← spamas ir kt. Čia galima aptikti ir darybos iš santrumpų, pagal įvade pateiktą gramatinio produktyvumo hierarchiją, iliustruojančių trečiąjį iš keturių žemėjimo tvarka pateikiamų produktyvumo laipsnių, plg.: smsinis ← smsas.

Panašiai veikiausiai interpretuotini ir naujieji skoliniai su -iškas. Diduma iš jų laikytini dariniais iš skolinto daiktavardžio, nurodančiais a) ko rūšį ar b) panašumą su kuo, plg.: a) antrepreneriškas, baikeriškas, barakudiškas, fryganiškas, glamūriškas, tolkeniškas, veganiškas ir kt.; b) barbiškas, didžėjiškas, hakeriškas, hiphopiškas, popsiškas ir kt. (be abejo, ne vienas toks skolinys gali būti vartojamas abiem reikšmėmis). Vis dėlto vienas kitas iš skolinių su -iškas taip pat gali būti traktuojamas ir kaip galimai pasidarytas įforminant su lietuviška priesaga kalbos donorės būdvardį, plg.: fankiškas ← EN funky, perfektiškas ← EN perfect (šiuo atveju pamatinis daiktavardis perfektas nefiksuotas), arba pakeičiant donorės būdvardžio priesagą lietuviška, plg.: lūzeriškas ← EN loserish, veganiškas ← EN veganic.

Su priesagomis -uotas ir -ingas, kaip minėta, skolinių fiksuota nedaug; iš esmės visi jie veikiausiai yra savi dariniai iš skolintų daiktavardžių (ar ir veiksmažodžių), plg.: dreduotas‚ kuris su daug smulkių kasyčių – dredų‘^[21], pampersuotas‚ kuris dėvi / yra su pampersais‘, tiuninguotas‚ kuris gausiai papildytas vidiniais ar išoriniais priedais – tiuningu‘ arba veiksmo rezultatas ← tiuninguoti; seksingas‚ kuris gausus sekso / pokalbių apie seksą‘, šarmingas‚ kuris turi daug šarmo‘ (šio skolinio darybos interpretacija nėra vienareikšmiška – jis gali būti įformintas su galūne iš skolinto būdvardžio su baigmeniu -ing, plg. šarmingas ← EN charming), ambicingas‚ kurį planuojant ar dėl kurio veikiant įdedama ambicijų‘ (pastarasis skolinys būdingas verstų ar priderintų dokumentų kalbai, todėl neatmestina, kad jis gali būti perimtas pakeitus kalbos donorės būdvardžio priesagą lietuviška, plg. ambicingas ← EN ambitious).

4.2.3. Veiksmažodžiai

Skolintų veiksmažodžių priesagos šiame straipsnyje išsamiau nenagrinėjamos – jų analizė 2011 m. NSDB duomenų pagrindu pateikta Jurgio Pakerio šio žurnalo 2013 (3) numeryje publikuotame straipsnyje. Bendro vaizdo dėlei galima pasakyti, kad, NSDB duomenimis, kaip produktyviausios (tiek adaptacinei, tiek darybinei funkcijai) vienareikšmiškai klasifikuotinos priesagos -inti ir -(iz)uoti: bendras skolintų kamienų skaičius su šiomis priesagomis NSDB veiksmažodžių grupėje yra atitinkamai 48 ir 45 proc. Retomis laikytinos -auti (4 proc.) ir -ėti (3 proc.). Pastebėtina, kad priesagą -inti turi praktiškai vien anglų kalbos kilmės šaknų skoliniai, o tarp skolinių su priesaga -(iz)uoti anglų kalbos kilmės yra pusė, kita pusė – klasikinių kalbų kilmės vadinamieji tarptautiniai žodžiai. Pakerio nuomone, atlikdami adaptacinę funkciją šie afiksai sudaro tam tikrą stilistinę distribuciją: su -inti adaptuojama nestandartinėje, o su -uoti – standartinėje kalboje (Pakerys 2013). Veikiausiai būtent dėl formalaus ir neformalaus stiliaus opozicijos dalykinių tekstų pagrindu sudarytuose duomenų korpusuose skolinių su -uoti aptinkama gerokai daugiau nei su -inti (plg. Mikelionienė 2000: 26; Žilinskienė 2004: 172).

5. Apibendrinimas ir išvados

Tyrimas atskleidė aiškų polinkį naujųjų skolinių atveju taikyti morfologinio adekvatumo kalbos recipientės sistemai principą. Galėtume teigti, kad vyksta optimali adaptacija – naujieji skoliniai integracijos į lietuvių kalbos sistemą proceso metu adaptuojami tiek gramatiškai, tiek ortografiškai (tikėtina, ir fonetiškai). Natūralus lietuvių kalbos sistemos integravimo poreikis ypač išryškėja sakytinėje vartosenoje arba jai artimuose rašto žanruose (dialoginiuose interneto tekstuose).

Naujieji skoliniai išryškina lietuvių kalbos morfologijos produktyviąsias taisykles – tiek aukščiausio laipsnio produktyvumą, kai skoliniai įforminami pritaikant produktyvią derivacinę ar fleksinę klasę, tiek tolesnį hierarchiškai žemesnio produktyvumo laipsnio darybinį integravimą. Tarp skolintų daiktavardžių adaptacinių fleksijų aiškiai vyrauja fleksinė klasė -as, gerokai retesnė yra -is (-io) ir kiek mažiau produktyvi – klasė -a. Klasės -as produktyvumą galima sieti su šios paradigmos daiktavardžių dažnumu – vienu iš svarbiausių natūraliosios morfologijos veiksnių. Klasėje -as nuosekliai kaitybai įforminami skoliniai, turintys anglų kalbos afiksą -ing, su fleksija -is – baigmenį -er turintys skoliniai. Skolintų daiktavardžių klasę -a iš esmės sudaro neoklasikiniai skoliniai su lotyniškos kilmės priesagomis. Naujųjų skolintų būdvardžių grupėje vien su lietuviška galūne įforminama labai retai. Neoklasikinių kamienų būdvardžiai (dažniausiai su fonologiškai adaptuotomis lotyniškos kilmės priesagomis -al- ar -yv-) kaitybai gramatinami pagal –us paradigmą, o su kitų kalbų kamienais gali būti naudojama ir paradigma -as.

Iš lietuviškų priesagų daiktavardžių klasėje užfiksuota skolinių su priesagomis, turinčiomis abstrakto, asmens pavadinimo ir – retai – vietos, kuopinio ar instrumento pavadinimo ar deminutyvo reikšmę. Kai kuriais atvejais skolinys veikiausiai įforminamas atliekant skolintos priesagos substituciją lietuviška tos pačios darybos reikšmės priesaga, kai kuriais – vyksta savarankiškas darybinis procesas dėl poreikio įvardyti plečiant skolinto žodžio darybinį lizdą. Produktyviausiomis savo kategorijose laikytinos abstraktų priesaga -imas, asmens pavadinimų priesaga -ininkas ir neabejotinai darybinė instrumento / vietos pavadinimų priesaga su moteriškąja galūne -inė. Kitų reikšmių priesagų produktyvumui nustatyti neturėta pakankamai duomenų. Be abejonės, mažas skolinių su kitų reikšmių priesagomis skaičius atskleidžia paties skolintų žodžių posluoksnio specifiką ir jam aktualias darybines kategorijas, bent jau pirminiu skolinimosi etapu, kol skolinimosi faktas tebėra naujas. Būdvardžių grupėje priesaginiai dariniai (palyginti su atvejais, kai įforminama su adaptacinėmis fleksijomis) vyrauja. Produktyvumu išsiskiria -inis, gerokai rečiau naudojama -iškas.

Šis tyrimas taip pat atkreipia dėmesį į problemą, kad kategorizuoti skolinių lietuvinimui naudojamus afiksus kaip darybinius arba kaitybinius, adaptacinius naujųjų skolinių atveju gana sudėtinga. Skolintos, ypač naujos, leksikos darybinį ryšį (pamatinio ir išvesto žodžių santykį) sunku ir fiksuoti, ir įrodyti. Jurgio Pakerio (2013) teigimu, kai to paties kamieno skolinių pasiskolinama daugiau, tarp paprastųjų ir morfologiškai sudėtingesnių žodžių susidarantį santykį galima interpretuoti kaip sinchroninę darybą ir laikyti, kad priesagos funkcija iš pirminės adaptacinės ilgainiui pasikeičia į darybinę. Struktūrinės gramatikos požiūriu tai visiškai teisinga, tačiau žvelgiant iš socio- ir psicholingvistikos perspektyvos neatrodo įtikinama. Mažoji dalis naujųjų skolinių turi savybę būti daugiau ar mažiau visuotinės vartosenos faktais, diduma skolinių yra atskirų vartotojų grupių vartojami žodžiai, o tų grupių individualių kalbėtojų mentalinio leksikono sandara ir prigimtis gali ganėtinai skirtis. Vienų kalbėtojų atveju iš tiesų gali būti darybinio ryšio, kitų – skoliniai gali būti perimami kaip atskiros kaitybai įforminamos leksemos. Tai neabejotinai yra susiję ir su kalbos donorės mokėjimo lygiu, ir ypač su konkretaus žodžio skolinimosi laiku, kuris skirtingų individų ar jų grupių, žinoma, skiriasi. Rašytinės kalbos skolinių duomenynas, koks yra, pavyzdžiui, NSDB, iš tiesų didina tikimybę, kad (spėtina) skirtingu laiku pasiskolinti ir skirtingais būdais, dažnai per žiniasklaidą kaip tarpininkę, vartosenoje sulietuvinti atskirų kalbėtojų leksikonų žodžiai atrodys susiję potencialiu darybiniu ryšiu, grindžiamu laiko kategorijomis pirminis / ankstesnis – antrinis / vėlesnis. Tačiau šiuo požiūriu duomenynas nėra patikimas, taip pat ir todėl, kad jis reprezentuoja specifinį naujosios leksikos posistemį – naujieji skoliniai dėl vartosenos retumo, dėl itin didelio rašybos įvairavimo gali tiesiog (būti neaptikti ir) nepakliūti į duomenyną, net jei darybinis ryšys egzistuotų. Be abejonės, visa tai būtų tyrimo medžiagos problema, o ne (esamų ar nesamų) skolinių darybinių ryšių išraiška. Būtent dėl šios priežasties straipsnyje kalbant apie sulietuvintų skolinių afiksų klasių produktyvumą, klasių tipai (derivacinė ar fleksinė) atskirai nebuvo aptariami ir problemiškais atvejais kategorizuoti kaip tokie tik su išlygomis.

Padėka

Nuoširdžiai dėkojame doc. dr. Jurgiui Pakeriui už kolegišką pagalbą rengiant šį straipsnį, taip pat šio straipsnio recenzentams už įdėmų skaitymą ir vertingas pastabas.

Literatūra

Čekuolytė, A. 2010. Jaunimo požiūris į angliškus žodžius suaugusiųjų kalboje. Kalbos kultūra 83, 322–341.

Dabašinskienė, I. 2008. Trumpinimas ir dažnumo poveikis šnekamojoje kalboje. Darbai ir dienos 50, 109–117.

Dabašinskienė, I. ir L. Kamandulytė. 2009. Corpora of Spoken Lithuanian. Estonian Papers in Applied Linguistics 5, 67–77.

DLKG 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Dressler, W. U., R. Drążyk, K. Dziubalska-Kołaczyk and E. Jagła. 1995-1996. On the earliest stages of acquisition of Polish declension. Wiener Linguistische Gazette 53–54, 1–21.

Dressler, W. U., K. Dziubalska-Kołaczyk and M. Fabiszak. 1997. Polish inflection classes within Natural Morphology. Bulletin de la Société Polonaise de Linguistique 53, 95–119.

Dressler, W. U. and N. V. Gagarina. 1999. Basic Questions in Establishing the Verb Classes of Contemporary Russian. Essays in Poetics, Literary History and Linguistics. L. Fleishman et al. (eds.). Moscow: OGI, 754–760.

Dressler, W. U. and A. Karpf. 1995. The teoretical relevance of pre- and protomorphology in language acquisition. Yearbook of Morphology, 99–122.

Dressler, W. U. and M. Ladányi. 2000a. On contrastive word formation: German and Hungarian denominal adjective formation. Words: Structure, meaning, function. Ch. Dalton-Puffer and N. Ritt (eds). Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 59–74.

Dressler, W. U. and M. Ladányi. 2000b. Poductivity in Word Formation (WF): a morphological approach. Acta Linguistica Hungarica 47(1–4), 103–144.

Dressler, W. U. and L. Merlini Barbaresi. 1994. Morphopragmatics. Berlin: Morton de Gruyter.

Drotvinas, V. 2001. Tarptautinių veiksmažodžių aplietuvinimas. Gimtasis žodis 1, 2–6.

Gaivenis, K. ir S. Keinys. 1990. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa.

Gardany, F. 2009. Dynamics of morphological productivity. A synchronic analysis and diachronic explanation of the productivity of nominal inflection classes from Archaic Latin to Old Italian in terms of Natural Morphology. PhD dissertation. Vienna: Vienna University.

Graedler, A. L. and S. Johansson. 1995. Rocka, Hipt and Snacksy: Some Aspects of English Influence on Present-Day Norvegan. Studies in Anglistics. Acta universitatis Stockholmiensis (Stockholm Stu­dies in English 85). G. Melchers and B. Warren (eds.). Stockholm: Almqvist and Wiksell International, 269–289.

Kamandulytė, L. 2009. Lietuvių kalbos būdvardžio įsisavinimas: leksinės ir morfosintaksinės ypatybės. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas.

Kamandulytė, L. 2010. Daiktavardžio paradigmų produktyvumas: skolinių morfologinio įforminimo ir fleksijų varijavimo analizė. Lietuvių kalba 4. http://www.lietuviukalba.lt/index.php?id=157

Kamandulytė, L. 2012. Morphosyntactic features of Lithuanian adjective acquisition. Journal of Baltic Studies 43(2), 239–250.

Kamandulytė-Merfeldienė, L. ir P. Godliauskas. 2014. Creating and Working with Corpus of Spoken Lithuanian. Human language technologies – the Baltic perspective: proceedings of the 6th international conference. A. Utka, G. Grigonytė, J. Kapočiūtė-Dzikienė, J. Vaičenonienė (red.). 179–183. http://ebooks.iospress.nl/volumearticle/38024

Kamandulytė, L. ir I. Savickienė. 2007. The Corpus of Spoken Lithuanian. Human language technologies. The third Baltic conference proceedings, 127–133.

Kristiansen, T. 2005. The Power of Tradition. A Study of Attitudes towards English in Seven Nordic Communities. Acta Linguistica Hafniensia 37, 155–169.

Mikelionienė, J. 2000. Naujoji lietuvių kalbos leksika (1991–1996 m. kompiuterinio periodikos tekstyno pagrindu). Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Onysko, A. 2007. Anglicisms in German: Borrowing, Lexical Productivity, and Written Codeswitching (Linguistik – Impulse & Tendenzen 23). Berlin–New York: Walter de Gruyter.

Pakerys, J. 2013. Naujųjų skolinių duomenų bazės veiksmažodžių morfologija. Taikomoji kalbotyra 3. taikomojikalbotyra.lt

Rimkutė, E. ir Raižytė J. 2010. Morfologinis  skolinių adaptavimas lietuvių kalboje. Lietuvių kalba 4. www.lietuviukalba.lt

Savickienė, I. 2003. The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology. Wien: Östereichische Akademie der Wissenschaften.

Savickienė, I., A. Kazlauskienė ir L. Kamandulytė. 2004. Naujas požiūris į lietuvių kalbos daiktavardžio linksniavimo tipus pagal natūraliosios morfologijos teoriją. Acta Linguistica Lithuanica 50, 79–99.

TŽŽ 1985 – Tarptautinių žodžių žodynas. Ats. red. V. Kvietkauskas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija.

Urbutis, V. 1978. Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas.

Vaicekauskienė, Loreta. 2007. Naujieji lietuvių kalbos svetimžodžiai: kalbos politika ir vartosena. Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla.

Vaicekauskienė, L. 2013. „Skolos bijosi – turtų nepadarysi“. Leksikos skolinimosi poreikiai ir polinkiai 1991–2013 m. rašytiniuose tekstuose. Taikomoji kalbotyra 3. taikomojikalbotyra.lt

Valeckienė, A. 1967. Kitų kalbų kilmės žodžiai lietuvių kalbos morfologinėje sistemoje. Lietuvių kalba tarybiniais metais. V. Ambrazas (red.). Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademija, Lietuvių kalbos ir literatūros institutas, 108–128.

Wurzel, W. U. 1984. Flexionsmorphologie und Natürlichkeit. Berlin: Akademie-Verlag.

Žilinskienė, V. 2004. Skolintos šaknies žodžių vartojimas dalykinio stiliaus tekstuose. Skoliniai ir bendrinė lietuvių kalba. J. Girčienė (sud.). Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 162–176.

daryba | kaityba | natūralioji morfologija | naujieji skoliniai | produktyvumas